Diskriminacija
ir rasizmas

 

Kovo 2 dieną lrt.lt rašo: „Vis daugiau restoranų įvairiose pasaulio valstybėse ant durų kabina užrašus, kurie draudžia vidun užeiti kinams.“ Taip esą elgiamasi, norint apsisaugoti nuo naujojo koronaviruso. Deja, liūdina dar ir tai, kad toks požiūris pastebimas ne tik restoranų ir kavinių skelbimuose, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje, kurią seka milijonai žmonių. Azijietiškų šaknų turintys visuomenės nariai šios pandemijos metu patiria dar didesnį stresą, todėl jiems tenka atsiriboti ne tik namų sienomis, bet ir dar stipresniais psichologiniais šarvais nuo rasizmo.

Nuo žvaigždes Kinijos vėliavoje pakeitusių viruso iliustracijų iki „geltonuoju pavojumi“ praminto naujojo biologinio priešo — žiniasklaidoje rasime visko, kas susietų kinus su pandemiją sukėlusiu virusu. Žmonių tarpe spėjo įsisukti ir įvairūs gandai, spėlionės dėl kinų gyvenimo įpročių, higienos laikymosi ir, žinoma, įvarios sąmokslo teorijos. Tokios sąsajos taip pakeitė žmonių požiūrį į kinų kultūrą, kad žmonės pradėjo baimintis ne tik prasilenkimo gatvėje su šios tautybės atstovu, bet ir valgyti kinų maistą, net jei jis gaminamas už tūkstančių kilometrų nuo Kinijos. Įsitvirtinusi nuomonė, kad būdamas kinu automatiškai sergi COVID-19 (be kita ko, didelė genetinė loginė klaida, labai būdinga diskriminacijai) labai stipriai paveikė kinų bendruomenes, ypač verslus visame pasaulyje. Be to, kad daugumoje pasaulio šalių privaloma laikytis karantino reikalavimų, kilęs pasąmoningas pasipriešinimas kinams nuolatinius klientus paskatino ieškoti alternatyvų pamėgtiems kinų maisto rastoranams ir maisto parduotuvėms ir tik dalį buvusių klientų šiandien šie verslai gali vadinti ištikimais. Nepaisant iškilusių sunkumų visiems „sau dirbantiems“ gyventojams, suklestėjusi diskriminacija sukuria dar vieną barjerą, kurį įveikti kai kuriems gali būti per sunku net ir pasibaigus pasaulio karantinavimui.

Nors Kinijos kaimyninėse šalyse gyventojai ragina pašalinti diskriminuojančius pareiškimus iš viešosios erdvės, vis dėlto, ir jie jaučia tam tikrą įtampą, mat kitur pasaulyje kinai labai dažnai sugretinami su visa mongolidų rase (Šiaurės, Rytų, Pietryčių Azija). Tad galime tik įsivaizduoti, kokius jausmus jaučia, pavyzdžiui, tėvai, išleidę azijietį sūnų ar dukrą į aukštasias mokyklas Vakaruose. Skubotai generalizuojantiesiems mažai svarbi tikroji gimtinė, svarbiausia — neva iš prigimties nešiojamas virusas. O kol universitetų Jungtinėje Karalystėje vadovybės siunčia atsišaukimus studentams ir personalui, norėdamos juos įspėti apie atsakomybę dėl rasistinių užgauliojimų, studentai JAV teigia, kad aukštosios mokyklos daro toli gražu per mažai, kad sumažintų diskriminaciją. Kai kurie studentai net gavo laiškų, prašančių save izoliuoti, net jei jie nebuvo niekur išvykę ar neturi kitos svarios priežasties izoliuotis.

 
 

O juk didžioji grėsmė čia slypi komunikacijoje. Dėl įvairių diskriminuojančių (kartais ir iš neturėjimo, kaip geriau apibūdinti situaciją) antraščių, straipsnių, pašiepiančių replikų viešasis diskursas ne tik kad iškraipomas, bet atkreipiamas dėmesys į nereikšmingas detales, o toks naratyvas tampa slidžia nuokalne sąmokslo teorijų link. Reikia pripažinti, kad rasistinė medijų kanalų retorika net ir didelio streso akimirkomis liūdina, nes, kaip jau aptarėme čia, žurnalistai pirmiausia turėtų informuoti visuomenę apie tai, kas iš tiesų svarbu. Ar pandemijos metu tikrai tokios svarbios satyros ar akivaizdūs žodžių žaismai, nukreipti prieš konkrečią tautą? Jų įkvėpti praeiviai dažnai nesibodi atvirai išreikšti savo priešiškumą. San Francisko universiteto Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių politikos ir planavimo tarybai parengtoje ataskaitoje (kovo 19-25 d.) dėl diskriminacijos, susijusios su koronavirusu, pateikiama keletas gautų skundų dėl užgauliojimo:

Vasario 11 dieną Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė oficialius viruso (SARS-CoV-2) ir ligos (COVID-19) pavadinimus bei pateikė rekomendacijas dėl naudotinos komunikacijos. Dar 2015 metų PSO žmonių ligų pavadinimų gairėse pažymima, kad ligų pavadinimuose neturėtų būti užuominų į geografinę vietą, žmonių vardus, gyvūnų pavadinimus, maistą, kultūrinius, socialinius ypatumus, profesijas, taip pat neturėtų būti naudojami abstraktūs terminai, pavyzdžiui, „nežinomas“, „epideminis“, „fatališkas“, „mirtinas“ ir panašiai, kurie keltų dar didesnę baimę. Tačiau būtent tokių rekomendacijų nepaisymas — vis primenamas viruso ryšys su Kinija — sukėlė „neapykantos ir ksenofobijos cunamį”, sakė Jungtinių Tautų vadovas António Guterres. Jis pridėjo, kad neapykanta gatvėse ir internetinėje erdvėje kyla ne tik prieš azijiečius, bet ir prieš žydus bei musulmonus. Jis taip pat atsišaukė į švietimo institucijas, kad skatintų medijų raštingumo ugdymą tokiu metu, kai viltį praradusi auditorija gali būti lengvai paveikta ekstremistų. Galų gale JT vadovas paprašė „visų visur priešintis neapykantai, oriai elgtis vieniems su kitais ir naudotis kiekviena proga skleisti gerumą.”

Situacijai pasaulyje pamažu rimstant, tokių pranešimų ir naujienų, reikia tikėtis, taip pat sumažės. Bet ar ilgam? Rodos reikia tik vieno didelio įvykio, kad postūmis tolerantiškesnės visuomenės link akimirksniu būtų nustelbtas paviršutiniškų prielaidų (pavyzdžiui, JAV prezidentas D. Trumpas naująjį virusą vadina „kinų virusu“). Ir vis dėlto — kas toliau? Kuri kita šalis susilauks tokio dėmesio? Dabar galime tik spėlioti, kuri tauta, rasė, kultūra susilauks kritikos strėlių dėl žalos pasauliui, tačiau gaila, bet artimiausiu metu baltieji, panašu, sužeisti bus mažiausiai.