Ar galėtume gyventi be Lietuvos? Jei dabar Lietuvos teritorija priklausytų kitai šaliai, turėtume kitokius papročius, tradicijas, kalbėtume kita kalba — greičiausiai, taip. Tačiau lietuviai visada buvo kitokie. Išskirtiniai. Nerimstantys vietoje tol, kol negyvena taip, kaip nori. Maištininkai. Kūrybingi tvarką griaunantys pionieriai. Kiekvieno mūsų gyvenimą valdo tik gamta, bet tai, kad gyvename savo išskirtiniame kultūriniame, kalbiniame — lietuviškame — lauke, yra mūsų visų privilegija.

Pasaulis didelis. Jei esate keliavę užsienyje, žinote, koks kartais nuviliantis jausmas gali užplūsti grįžus atgal į Lietuvą. TEN, kitur, šilčiau, smagiau, įdomiau, ten giedras dangus, ten stovi vienas iš pasaulio stebuklų, ten priima svarbiausius Europos Sąjungai sprendimus. Ten norėtųsi ir pasilikti.

Visgi, jei esate gyvenę užsienyje, žinote, kaip smarkiai ilgainiui traukia namo. 

Iš Vasario 16-osios akto

Švęsti laisvę svarbu, nes pasiilgti namų galime tik todėl, kad turime laisvę keliauti ir pažinti svetimus kraštus. Turime teisę kalbėti ir diskutuoti, kodėl kartais atrodo, kad gyvename ne taip gerai, kaip kiti. Galime kurti tai, kas padėtų tokias perspektyvas pakeisti. Galime stengtis atsiriboti nuo ideologijų, nacionalizmo, politikos ir apie tai net negalvoti. Mes turime laisvę rinktis.

Švęsti laisvę verta, tačiau nederėtų pamiršti, kad laisve reikia naudotis ir iš jos mokytis. Turime kur tobulėti, tačiau turime kuo didžiuotis. Lietuviams būdingas nuolankumas ir kartais perdėtas kilnumas trukdo išmokti pasigirti savo nuopelnais, pasidžiaugti progresu.
 

Švęsti laisvę laisviau. Prisiminti, dėl ko esame laisvi, tačiau slopinti pompastiką, pamažu keisti tradicija tapusius, graudulį keliančius koncertus, gerai apgalvoti vyraujančio skepticizmo priežastis. Juk turime laisvę augti.

Pripratome prie frazės, kad esame jauna valstybė. Taip, Lietuva yra jauna palyginus su kitomis Europos šalimis, tačiau slėpti savo trūkumus ar taisytinas charakterio ypatybes už šio fakto tampa vis sudėtingiau. Didžiuokimės tuo, kaip tapome laisvi, tačiau nenustokime tobulėti.

Nes juk galėtume gyventi ir kitur, bet mes — kitokie, išskirtiniai, ateitį matantys tik taip, kaip jaustumėmės geriausiai — su savo teritorija, kalba, kultūra, laisvėmis ir privilegijomis, ten, kur nei per šilta, nei per šalta, kur neakina didybės šviesa, bet ir esame pakankamai stiprūs atlaikyti dar ne vieną šimtmetį. 

Su Vasario 16-ąja!