Tarptautinė rašytojų diena

Kovo 3

Baisiausias momentas visuomet yra prieš pradedant.

– Stephen King

Kai kam malonumo suteikia pašnekesiai su išgalvotais veikėjais. Kiti kiekvienoje istorijoje mato galimybę tobulėti ar apšviesti kitus. Tačiau nesvarbu, ko siekiame skaitydami ar rašydami, rašytos istorijos turbūt niekada nepaliaus vienaip ar kitaip žavėti. Tad šią mums ypatingą dieną keletas musų rašytojų dalinasi mintimis apie rašymą.

Agnė Dailidytė

Rašyti galima visaip. „Tik sau“ ir „šiaip sau“. Siekiant nusiraminti arba įkvėpi save. Klaviatūros spragsėjimo garsas man skamba romantiškai, ypač vinilinės plokštelės skleidžiamos muzikos fone. Rašant mano aplinkoje išnyksta arbatos puodeliai ir kavos aromatas. Dingsta visi skoniai ir lieka tik vienas vienintelis – laimės.

 

Mes norime tvarkos savo gyvenime, bet pirmiausia turime rasti balansą savo galvoje. Viskas susilieja į bendrą visumą, todėl man rašymas yra būdas išgryninti ir analizuoti save iki smulkiausių detalių ir įnešti į savo pasaulį ramybę. Logiškai sudėliotos mintys man padeda pamatyti kiekvienos situacijos aiškumą ir paprastumą, suskirstytą į skirtingus sluoksnius, kuriuos reikia „iškonstruoti“.

 

Noriu rašyti tik sau, šiaip sau ir kitiems, o kažkada, po dar daugiau išlietų minčių ir sukauptos patirties, tuos „kitus“ savo rašymu įkvėpti daryti tą patį.
 

Giedrė Antanavičiūtė

Rašyti manęs niekas niekuomet nevertė. Vertė tik dailyraščius rašyti, šabloninius rašinius atsiskaityti, gramatines taisykles įsiminti.

 

Bet rašyti taip, kaip rašau dabar, manęs niekas negalėjo versti. Šis rašymas atėjo kartu su noru išrasti savas taisykles ir žodynus, sugertas knygas savaip užrašyti, stiliu savu ritmą sustatyti.

 

Rašau, nes dar prieš atrandant savą balsą rašyti galėjau. Ir net jeigu tik sau, rašymu žymę, reikšmę pasėjau. Tik tiek. Ir dar daug daugiau rašyme sudėjau.
 

Greta Samušytė

Rašymas mane sužavėjo gana anksti – panašiai tuo metu, kai išmokau skaityti ir supratau kaip gimsta knygos, mane pakerėjo ir rašymo idėja. Būdama šešiolikos metų, ėmiau rašyti dienoraštį. Šis užsiėmimas padėdavo išsilieti, nurimti ir geriau suprasti save. Turbūt, dėl to kaip veiksminga tai buvo savęs pažinimo kelyje, aš taip ir nenustojau to daryti, o bėgant metams ėmiau vis daugiau ir daugiau rašyti. Prirašytas užrašines atsakingai saugau tamsiausiame spintos kampelyje. Kodėl? Dar nežinau. Tačiau, manau, ateis laikas, kai tie sukaupti užrašai man tikrai pasitarnaus ir aš sau už juos padėkosiu.

 

Praeitą vasarą perskaičius Julia Cameron knygą „Kūrėjo kelias“ pradėjau rašyti „ryto puslapius“. Šis naujas įprotis išlaisvino dar daugiau pasislėpusio mano kūrybiškumo ir leido išgyventi rašymą iš visai kitos perspektyvos. Ėmiau suprasti, kad rašydama aš galiu ne tik išsilieti, bet ir gauti įkvėpimo, atrasti save iš naujo. Pradėjau rašyti ne tik apie tai kas vyksta su manimi ir darosi mano galvoje, bet ir apie tai ką pastebiu aplink save. Nors kol kas tikrai negalėčiau pasigirti jokiais pasiekimais rašymo srityje, labai tikiuosi, kad ateis diena, kai galėsiu. Mano manymu, šiuo metu svarbiausia dirbti, dirbti, dirbti. Kad tai kaip rašau ir ką rašau, taptų labai gražu, įdomu ir su dideliu malonumu skaitoma.

 

Taigi, link paties rašymo (kaip užsiėmimo) mane veda grynas pašaukimas. Aš dievinu tai daryti, aš mėgaujuosi kiekvienu parašytu žodžiu ir sakiniu, tai mane ramina ir suteikia nepaprastą džiaugsmą. Rašydama atrandu save iš naujo, tai padeda sudėlioti pabirusias mintis galvoje į tinkamus „stalčiukus“, nuramina, suteikia jėgų. Žinoma, parašyti tekstai įgauna visiškai naują prasmę, kai jais galiu dalintis viešai. Tada, jaučiu, kad mano rašymas padeda ne tik man, bet gali padėti ir kažkam kitam. Aš galiu įkvėpti, pasidalinti savo patirtimi ir supratimu su kitais, suteikti vilties, parodyti, kad jis/ji nėra vienas. Na, o kad galėčiau savo rašliavomis dalintis stengiuosi įgauti patirties ir, žinoma, domėtis kaip reikia kokybiškai tai daryti.

Monika Mašanauskaitė

Taip jau susiklostė, jog šiuo metu žurnalistikoje mane domina interviu žanras. Labiausiai dėl to, jog noriu mokytis. Mokytis iš žmonių, kuriuos sutinku savo gyvenimo kelyje. Kaip ir prie daug ko gyvenime priprantame, taip ir ilgainiui nebepastebime, kiek išmintingų žmonių gyvena šalia mūsų. Išminties pradedame ieškoti knygynuose ar internete... Tačiau, ar kada susimąstėte, jog išmintis gali gyventi šalia jūsų?

 

Rašydama aš atrandu tokius „žynius“ gyvenančius šalia manęs. Sužinau jų idėjas, išgyvenimus, skirtingas nuomones. Pasisemiu naujų minčių, kurios dažnai kardinaliai keičia mano mąstymą ir pasaulio supratimą. Visas įdomumas prasideda tuomet, kai suvoki, jog nėra vienos teisingos tiesos, arba, jog gyvenantys šalia tavęs ieško atsakymų, kaip ir tu. 


Rašymas man, tai mokymasis pažinti.

 

When you talk, you are only repeating what you already know. But if you listen, you may learn something new.

Dalai Lama