• Agnė Dailidytė

Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

Updated: Dec 17, 2019

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.


Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.


Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškomis sielom.


Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikų pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.