Amžina kelionė į džiaugsmą tuo, ką turi

Kiekvieną vakarą šviesą jungiu vis anksčiau – metai jau ne tik senai persisvėrė į antrą pusę, bet jau ir eina į pabaigą. Gal tai, kad teks versti kalendoriaus puslapį (kas, greičiausiai, pas visus įvyks automatiškai; ačiū jums, technologijos!) ir darbų ne tik daugėja, bet ir gyvenimo tempas greitėja, lyg dabar per lėtai ramybę vis prarandam, o gal ir lietuviškas godumas (gal ir neblogas sau prisilipdytas stereotipas) vis priverčia peržvelgti, kas gero įvyko per pastaruosius mėnesius, net vasarą.

Taip ir maniau – baisu! Siaubas! Šitaip iššvaistyti ne tik laiką, kai šiltas vėjas maloniai glosto, bet ir apskritai savo laiką... Juk pagal paskutines gyvenimo tendencijas toks jaunas ir dar kol kas pajėgus jaunuolis turėtų skirti jį kelionėms, mėgautis akimirkomis ir t. t., ir pan.

Šitai nuostabiai iliustruoja gyvenimą per kelias akimirkas skaitmenizuojantis Instagram įrankis Stories. Šitiek laimingų įdegusių veidų! Iš pažymėtų šalių turbūt ir pusę pasaulio žemėlapio sudėtum. Ir jūs tik pasižiūrėkit – kaip įmanoma nevarvinti seilės dėl tokių kraštovaizdžių, tos šilumos, tų nuotykių, to juoko, tų nuostabaus saulės purpuru nudažyto vakarinio dangaus vaizdų...


Gerai, štai čia šitą reklamą ir stabdykim.

Prieš kelias dienas save pagavau tokioj situacijoj – nors dabar ir esu kiek atitolęs nuo soc. medijų (tyčia!), bet retkarčiais užsukęs, tarkim, Instagraman vis pasvajoju, kad norėčiau būti kur nors kitur. Ir tada supratau, kad tai greičiausiai yra tiesiog kitų žmonių laimės vagystė.

Reiktų pridėti, kad šią vasarą pats rankų sudėjęs nesėdėjau ir taip pat buvau iškeliavęs ir buvo tikrai nesvietiškai smagu! Todėl lyg ir negali sakyti, kad šitas tekstas yra vedamas vien savęs gailesčio ar pavydo. Žodžiu, aš pats kažkuriuo metu buvau dalis to, kas į galvą dabar atneša tas svajones (čia gal kiek per didelis žodis). Taip pat, dauguma tų skaisčių veidų keliavę buvo gal vieną ar du kartus, bet būtent tų veidų kiekis socialinėj erdvėj kelia norą būti kažkieno kito vietoje.

Bet tai yra kvaila, kaip ir visa iš tokių minčių kylanti problema: tradicinis „kaimyno žolė žalesnė“ atvejis. Tik gaila, kad jis vis dažniau pradeda pasireikšti. Kaip jau minėjau, tai lyg kito laimės atėmimas. Leiskit kitiems ramiai pašėlti (nuostabus oksimoronas)!

Bet svarbiausia – šitas ydingas požiūris turi atkreipti dėmesį į savo veikimą, kitaip tariant – turime pažvelgti sau į akis. Nors gal geriau aplinkui, sau po kojomis, į pietų stalą, draugų ratą, dievaži, į saviškį išmanųjį nudaužytais kampais – ar tikrai jis neatlieka visko, ko reikia? Ar tikrai nėra smagūs paprasti pasisėdėjimai su draugais, net ir vienumoje? Ar tikrai reikia visko tiek daug, taip greitai ir taip gerai?

Dabar labai lengva leisti visiems savo jutimams, o kartu su jais ir visai sąmonei, paklysti turiningam interneto pasaulyje. Ten visko yra labai LABAI daug, ne paslaptis – net per daug. Labai lengva ir leistis vedžiojamam po tą pasaulį ir dažnai nori nenori paimi bet ką, ką tau bruka į rankas ir sielą. Dabar gal ir pats laikas susikurti kokį nors mažą ritualą, kuris greičiau nei blogėjanti sielos būklė nukreiptų sveikesnio proto link arba išsidrožti kokį totemą, gal atbaidys blogas dva... heiterius. Dabar demonai taip vadinami.

Norėtųsi, kad toks savotiškas nubudimas ateitų ne tik pasibaigus vasarai ir prieš pat atostoginę migraciją į šiltus kraštus, bet kiekvieną dieną, labos nakties belinkint. Bet kartais Wi-Fi ryšys tiesiog per stipriai traukia.