• Coco.Bry

Atleidimo galia

Updated: Dec 18, 2019

Miražas, kai mano mažas sūnus manęs paklausė, kas yra blogis, o aš jam tada neatsakiau, iškyla tada, kai prisimenu, kaip kažkoks dribla policininkas jį sulaikė už žmogžudystę, įgrūdo į mašiną ir išsivežė. Prisiminiau, kaip mano sūnus gimė, kaip užaugo, koks buvo mielas, o kartais toks piktas, kad drebėdavo sienos, mano galvoje orkestras ilgesingai užgrojo Bethoveno „Tylą“ ir pasaulį apgaubė juodas šešėlis. Nuo tos akimirkos, orkestras nenustodavo klerkinti šios melodijos mano galvoje, o nosį visada pasiekdavo tas nemalonus pukšnis, kuris primdavo tą siaubingą akimirką.


Mano sūnus buvo labai protingas, smalsus, greitai mokėsi, buvo sportiškas, tačiau kai sulaukė 17 metų, negrįždavo namo, kartais grįždavo girtas, apsvaigęs nuo narkotikų, kartais grįždavo namo ne vienas, o su merginomis, kurioms labiau norėdavosi gerai trinktelti per veidą nei su jomis kalbėti. Atsirado ir draugai, kurie jį tik pasiimdavo iš namų ir išsiveždavo jį kur tik Dievas galėjo apsauoti. Jis niekada nepasakodavo, kas vyksta jo gyvenime, kuo jis iš tikrųjų užsiima, su kuo gyvena ir kaip. Ta nežinomybė draskė iš vidaus mano motinišką sielą. Aš negalėjau suprasti, kodėl jis pasirinko tokį kelią, kodėl rinkosi negerus žmones, lengvus pinigus, linksmybes, kai buvo toks protingas, turėjo tokią laisvą sielą, buvo nuoširdus. Aš auklėjau jį, kaip gerą žmogų, mokiau, kad reikia mylėti, gerbti ir saugoti moteris, šeimą, tikrus draugus, kad negalima vogti, mušti, reketuoti, tuo labiau žudyti. Jis klausėsi, tačiau neišgirdo manęs. Aš sakiau jam, kad jis mano gyvenimas ir kad aš jį besąlygiškai myliu. Sakiau jam, kad nesvarbu, sūnau, ką padarysi, aš liksiu su Tavimi. Tai buvo mano žodis, kurio turėjau laikytis, nes pati to mokiau, tačiau tai nebuvo lengva.




Suvokimas, kad mano sūnus pasirinko klystkelius, kad nusivalė purvą į mano širdį buvo siaubingas. Mamos sielą draskė nuolatinė baimė, nusivylimas, tuštuma, skausmas ir klausimas kodėl. Atleisti ir suprasti buvo sunkiausia. Juk aš kaip mama turėčiau jį nubausti ar pamokyti – kirbėdavo mano galvoje, tačiau supratau, kad dabar ne laikas pamokymams, o laikas supratimui ir palaikymui, žinojimui kas darosi - jo galvoje ir širdyje, laikas sužinojimui apie savo klaidas. Kai jis sėdo į kalėjimą, aplankiau jį tik po kelių savaičių, nes reikėjo visą maištą galvoje išgyventi ir pradėti galvoti blaiviai. Galvojau, ką turėčiau jam pasakyti, bet nesugalvojau, tiesiog nuėjau, nes žinojau, kad jam reikia manęs, o man - jo. Motinišką sielą toliau kankino didelis nusivylimas ir skaudulys vis nekrito žemyn. Mes pradėjome kalbėti ir jo pirmi žodžiai buvo „atleisk mama, aš nebežinau kas esu“.Tada sūnaus paklausiau, kodėl jis taip padarė, kodėl vis klydo nuo kelio, ir jis atsakė :

- Kartais turi būti šlykštynė, kad nugalėtum dar šlykštesnį. Tik patyręs žiaurumą, gali suprasti kas tai, ir nugalėti tikrą blogį gali tik blogiu, kad apsaugotum gerus žmones. Manau tai buvo mano auka, už kurią turiu atgailauti. Kai padarydavau kažką netinkamo, visada pagalvodavau, kaip pažiūrėsiu Tau į akis. Žinok, kad prieš Tave mano galva nuleista, kaip prieš patį Dievą ir aš labai atgailauju dėl savo poelgių.


Nežinau, ar ką jis pasakė apie susidorojimą su blogiu, buvo teisinga. Tačiau tikėtina. Pasaulis tikrai žiaurus, kartais nelieka kito kelio, jeigu nori apsisaugoti. Biblija sako : mylėk savo priešą, melskis už savo persekiotojus. Bet ar tai teisinga ? Jei visi pasiduosime blogiui, kas su juo kovos ? Gal ši užduotis tik išrinktiesiems, o ne paprastiems žmonėms ? Galbūt jų auka būtų tiesiog bevertė.. Kaip bebūtų, orbita labai didelė ir ji ne viena visatoje ir nei Orakulas nei Afrikos dramblys , nei katės, šunys, žmogus ar kokia kita gyvastis nežino kas yra teisinga. Sunku identifikuoti gėrį ar blogį ir tuo labiau, kaip kovoti su juo, kai nežinai iš tikrųjų, kas tai.



Pasikalbėjus su juo, pasidarė lengviau, nes jo akys kalbėjo skausmą, kurio nepažinojau. Galvoje prakalbėjo žodžiai iš Biblijos, kurie sakė, kad nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visada gerą darytų ir niekad nenusidėtų, atleisk ir Tau bus atleista, nes neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes. Tada viskas susidėliojo į vietas, glosnus sūkurys nupūtė visus kirbėjusius kaltinimus, iš minčių išnyko visi sūnaus narkotikai, pistoletai, dingimai, pabėgimai, sirenos, viskas staiga pasimiršo. Atrodo, laimės pasaga apsivertė atgal į viršų. Ar aš atleidau ? Jėzus Korintiečius mokė, kad tikro atlaidumo pamatas yra nesavanaudiška meilė, nes ji „nelaiko nuoskaudų sąskaitos“. Tai reiškia, kad jeigu norime atleisti, neturime supilti viso apmaudo ant nusidėjėlio ir neprašyti grąžos už padarytą žalą, tai reiškia supratimą, nesavanaudišką ir besąlygišką meilę. Atleisdami, mes rodome ištikimybę ir žodžio laikymąsi. Atleisti nėra lengva, svarbiausia kalbėtis, išgirsti ir suprasti, nes tik darydami tai, nepatapsime dvasiniais kaliniais. Atleidimas – tai suvokimas apie visas priežastis ir padarinius, ir nepaisant to, sugebėjimas priimti žmogų ir situaciją su visais klystkeliais, nuodėmėmis ir nuopuoliais, tokiais kokie jie yra. Aukštoji moralė, štai apie ką aš, ji pakelia aukščiau nuomonių, principų, taisyklių ar stereotipų.


Praėjo penkeri metai, kaip jis ten, tačiau tikėjimas sūnumi ir tai, kad jam atleidau, priėmiau jį tokį, tik pagerino mūsų santykius, pradėjau jį labiau suprasti, atleidimas išlaisvino mane nuo nuolatinės motiniškos baimės ir skausmo, todėl gyvenimą priimti ir gyventi tokį, koks ištinka, pasidarė daug lengviau. Taigi, tikėjimas mus veda į priekį, o atlaidumas ir meilė išlaisvina.