• Giedrė Antanavičiūtė

Auginantis menas

Pasaulis yra lyg didžiulė scena, o žmonės - tik joje vaidinantys aktoriai, yra pasakęs Vilijamas Šekspyras. Sutinku, tačiau tuomet keliu klausimą: ar labiau žmonės gyvenime yra aktoriai, ar verčiau aktoriai yra labiau žmonės teatro vaidinime? Keista, gal sakysite. Man taip pat, todėl nei teatro gebu atskirti nuo gyvenimo, nei gyvenimo nuo teatro. O jei dar būsime bent truputėlį filosofiški, šį klausimą pabandysime aptarti ir išanalizuoti, prieš paliekant jį lentynėlėje tų, kurie negali būti vienareikšmiškai atsakyti.


Turbūt kaip ir tu, mielas skaitytojau, aš užaugau tarp lietuviškų standartų ir gana natūraliai susibraižiau savas ribas, kuriose kuklumas ir gėda prilaikė mano prigimtinę laisvę. Augant mano akys labiau krypo į nurodytą, nei į esamą bei nugirsdavau dažniau draudimą, nei nepatogią tiesą. Myliu savo šalį, tačiau augdama nežinojau, kiek daug ji dar nemačius, kiek daug joje esame pristatę sienų. Vakariniai vėjai tik per pražiūrėtas sienų skyles karts nuo karto įnešdavo kontraversiškų idėjų iš tolimesnio pasaulio, o aš spurdėjau noru perlipti tas sienas, kad bent žvilgtelėti, ką galėčiau atrasti. Mylėdama lietuvišką teatrą, pamilau ir jo tradiciją bei etiką. Menas mane ugdė, niekada tuo neabejojau, bet tas pats menas mane ir nešė į kiek platesnius vandenis, drąsino klausti daugiau, nei buvau išmokyta paklausti.


Tik išvažiavusi studijuoti teatro meno į Didžiąją Britaniją, gavau šansą išgirsti ir pamatyti daugiau pasaulio. Aplink mane metais jaunesni studentai ir universiteto dėstytojai kūrė glaudų ir saugų tarpusavio ryšį, kuriuo laidavo neperfrazuotos ir „neužglostytos“ temos ir jų analizės. Net ir pačioje scenoje studentai gavo didelį pasitikėjimą ir svarbiausia – laisvę - kalbėti ir tikėti į tai, kas dažnai nejauku ir nepatvirtinta daugumos. Tiesa, turbūt ir patekau į tokią menišką terpę, kurioje kraštutinumai ir kontraversiškos temos vešėjo ir sproginėjo gausiausiai. Su nepatikliu smalsumu klausiausi apie keisčiausias meno išraiškas ir, nors gana prieštaringai pačiai sau, įnikau domėtis tuo daugiau, nei drįsau pripažinti. Nebuvau tikra, kas tuose kraštutinumuose mane sužavėjo, tačiau supratau, jog šią emociją verta užfiksuoti – galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl šis menas veikia.


Ekstrymų siekimas, ribų stūmimas, emocinė provokacija – tai ne tik naujų teatro meno formų siekimas, bet ir mūsų, kaip emociškai begalinių ir unikalių, bet visgi labai susijusių, individų išbandymas.

Kartais, dar universitete, rodėsi, jog nuogumas ir seksualumo reprezentacija garantavo pasirodymo įsimintinumą, nors ir nebūtinai ilgam. Be to, sklandė kalbos, jog dažnai tokio tipo pasirodymai buvo įvertinti aukštesniu balu, tačiau, tai tapo sunku patvirtinti vos tokiems reginiams patapus įprastais. Vis dėlto, studentų liečiamos temos buvo jau savaime sudėtingos ir konfliktinės: tos pačios lyties santykiai, sekso vergija, pedofilija, abortas, savo kūno pažinimas bei pripažinimas ir daugiau. Negali sakyti, jog šios aktualijos naujos ir nediskutuotos, Anglijoje jos narpliojamos pasitelkiant skirtingas formas, asmenines patirtis, vertinant kraštutinumus, randant aktorių ir žiūrovą siejančius emocinius ryšius. Tačiau, mūsų gimtojoje Lietuvoje teatras, nors ir begalo gilus bei išmintingas, yra dar kiek „užglostytas“, dar ganėtinai saugus. Temos, kuriomis garsiai kalbama Anglijos universiteto studentų, lietuvius dar žeidžia ir baugina, dažnai nutildoma kaip tabu. Visgi būtent dėl to teatras, kaip ir menas apskritai, yra gyvybiškai svarbus mūsų kultūriniam ir socialiniam augimui. Tai mūsų augimas ir laisvės siekimas braunantis per atšiauriausius vidinius konfliktus ir mokantis išgirsti svetimą kalbą. Mūsų socialinis ir kultūrinis kelias į ten, kur esame ne tik darbuotojai ir darbdaviai, vyrai ir moterys, lietuviai ir užsieniečiai, bet pirmiausia – žmonės.




Nežinau, ar girdėjote, tačiau pasaulyje egzistuoja tokia meno forma kaip Performatyvus Menas (angl. Performance Art), kuriame dažnai naudojama interaktyvi pasirodymo forma ne tik kvestionuoja santykį tarp žiūrovo ir aktoriaus, bet ir ribą tarp pasirodymo ir realybės. Šią meno formą sunku apibrėžti, kadangi jai nėra taikomos taisyklės: vieta, meno rūšis, numatytas plano ar scenarijaus buvimas. Šio tipo pasirodymuose svarbu tikras patyrimas, naujų ribų ir formų ieškojimas, psichologinė ir fizinė provokacija. Štai iš Serbijos kilusi performatyvaus meno artistė Marina Abramovič yra viena pirmųjų išdrįsusių „žaisti“ savo psichologine ir fizine ištverme skausmui ir spaudimui, nepabijodama į „žaidimą“ įtraukti tikrų ginklų, kraujo ir nuogo kūno eksponavimo. Savo kūną naudodama kaip įrankį ir sukurdama realią riziką bei atsakomybę žiūrovui, Abramovič siekia atrasti gilų ryšį ir organišką patirtį. 1974-aisiais metais pasirodyme „Rhythm 0“ (liet. „Ritmas 0“) menininkė pasitiko žiūrovus su ant stalo surikiuotais 72-iejais įvairiais daiktais, įskaitant ginklą, grandines, žirkles ir peilį. Savanoriams palikusi instrukciją naudotis daiktais bet kokiu būdu, ji, stovėdama rami ir tyli, prisiemė atsakomybę už įvykdytus veiksmus. Interaktyvus gyvas pasirodymas, prasidėjęs nedrąsiais bučiniais ar žaidimais, įgavo realią riziką žmonėms pabandžius nurengti menininkę, peiliu įpjauti kaklą, gerti kraują. Negana to, užtaisytas ginklas buvo įspraustas artistei į rankas ir nukreiptas į smilkinį su galimybe iššauti. Toks atsidavimas į nepažįstamųjų rankas buvo drąsus socialinis sąmoningumo eksperimentas, kuriame testuodami Abramovič pakantumo ribas, dalyviai iš tiesų patikrino savo paties moralinę savimonę ir žmogiškumo ribas. Šis pavyzdys yra tik vienas iš daugelio, kuris įrodo, jog gyvas menas gali ne tik liudyti žmogaus prigimtinį būdą siekti nežinomo, pavojaus ar mėgautis tabu, tačiau ir suveikti kaip reikšmingas sąmoningumo testas, kuriame menas suteikia iš pažiūros saugią terpę realiai išbandyti savo pasąmonės ribas ir kvestionuoti rezultatą.



Gal klausite, kodėl tai svarbu žmonėms? Patikinsiu, jog pirmiausia, tai yra svarbu dėl moralinio pasirengimo pasauliui ir jo naujovėms. Mes, lietuviai, vis dar dažnai stovime su gerokai sukaustytu kultūriniu ir istoriniu paveikslu užnugaryje. Judame į priekį, tačiau dar nedrąsiai žengiame į nepatikrintas teritorijas. Mėgaujamės menu, tačiau sunkiai įsileidžiame naujas jo formas. Kalbant apie Lietuvos teatrą, šis turi dar daug rezervų išbandyti ir „patikrinti“ publiką. Dalinuosi apie tai ne dėl to, jog propoguočiau riziką ir smurtą mene, bet kad bent trumpai supažindinčiau dar nežinančius ir pakuždėčiau klausančiam: duokime daugiau laisvės savo mintims ir atpalaiduokime įaugtus diržus, štai tokios patirtys augina mūsų asmenybes, stato pasaulėžiūros pamatus, vienija tautinę pažangą! Atkreipkime dėmesį į meno galią patikrinti teorines mūsų ar mums nubraižytas ribas, pasverti emocinį ir moralinį išgyvenimų bagažą saugioje erdvėje. Žmogaus požiūris į meno išraišką gali daug išduoti apie jo pasirengimą priimti kitonišką ir svetimą, nesuprantamą ir nepatirtą.


Performatyvus menas vis dar nėra smarkiai paplitęs lietuvių kultūroje, tad nieko keisto, jog greičiausiai daugeliui ši forma yra nežinoma ir gali pasirodyti abejotina. Vis dėlto, bet kokios formos menas kreipiasi į mus per jausmą, o mūsų atsakas tam šauksmui yra labai svarbus ir realioje kasdienybėje. Augantis mena ne tik, kad sukels mumyse konfliktus, tačiau dar ir realiai išbandys, kiek tvirtai esame tuos konfliktus su savimi išsprendę, ir kiek jų dar nesame atpažinę. Mūsų nuogi ir neištaisyti kūnai, emocijų pažadinti bežodžiai garsai, seksualiniai potraukiai yra mūsų laukinė, o gal paprasčiausiai prigimtinė duotybė. Toks tas nepaneigiamas faktas, jog ir šiandien vis dar esame kupini kuklumo ir gėdos dėl savo žmogiškumo. Todėl bet kokia išraiška susijusi su mūsų intymumais (net jeigu kalbame ne tik apie nuogybes, bet ir emocinę išgyvenimų skalę) yra galingesnė paliesti mus emociškai. Stumtelėti, o gal ir gerokai sujaukti mūsų ribas bei kelti sveikus konfliktus tarp to, ką matome ir ką žinome.


Menas nuo pat ankstyvųjų laikų laidavo ir kvestionavo kontraversiškas idėjas, glostė ir išglostė asmeniškiausius išgyvenimus, drąsiai kryžmino senas ir naujas socialines normas. Mes judame toliau ir menas juda kartu. Išnykstančios ribos tarp vedančiojo kūrėjo ir žiūrovo šneka apie dar realesnę ir laisvesnę šio santykio pradžią. Galbūt tai savotiška revoliucija, kurios pasekoje išdrįsime ne tik pripažinti savo prigimtį, bet ir ištaisyti per laiką nusistovėjusias ir nepagrįstas socialines ir moralines stigmas. Galbūt kažką nepaprastai įdomaus ir vertingo sugebėsime suprasti. Tad bent patirti ir ieškoti kviečiu, ten, kur laukiama, ir kur dar niekas sako nebuvęs. Ir kalbėti kviečiu. Meną kuria mūsų patirtys, o menas augina mus atsakomuoju ryšiu.