• UNIVERS

Būti žinomu - privalumas ar sunkus ,,balastas''?


Žinomumas – kas gi tai? Savotiška našta? Pareiga? Laimė? Tam tikras įsipareigojimas? Darbas? Na, mano manymu, tai veikiau jau būtų gyvenimui savotiško „prieskonio“ suteikiantis dalykas. Smagu save realizuoti kūryboje, mene, apskritai visuose darbuose ir toje pačioje kasdienybėje. Ir kai Tavo darbus vertina/įvertina, tada širdy – laimė, o veide – nevalinga, bet natūrali plati šypsena. Žinoma, gal kiek sunkiau „atsirinkti“ tuos, kurie nuoširdžiai dėl Tavęs džiaugiasi, Tavimi tiki, Tave palaiko ir tuos, kurie tenori prisišlieti ir išpešti vienokios ar kitokios naudos. Tuomet taip, - žinomumas „patampa“ slegiančia ir itin nemalonia našta, tuo vadinamu „balastu“, kurį vis norisi „nusimesti“ nuo savo pečių.



„Ak, mane ir vėl nufotografavo ne tuo rakursu“, „o ir mano nosis atrodo nekaip iš tos pusės...“, „o, štai čia atrodau sau tikrai negražiai...“ - argi tai yra visa esmė? Esi žinomas – susitaikyk, kad būsi „užkluptas“ iš pasalų įvairiose situacijose, įvairiose vietose ir su įvairiais žmonėmis. Tokia jau to žinomumo kaina – vienas nuovargis, vienas piaras, o kai kada - vos ne pašaipiai ironiška parodija. Vienas visų puikiai atpažįstamas žmogus taip slėpė savo busimų vestuvių datą, tą taip ilgai lauktą dieną, - ir visi kone prie namų durų lūkuriavo, įkyriai fotografavo. Niekur nepasislėpsi. Bet kam tada slėptis? Lietuva tokia maža, esam visi ne kokios asocialios ar pavienės būtybės, juk visi esam susaistyti bendrais saitais, bendrais draugais, bendrais darbais, bendrais jausmais. Patiko atrasta A. Šopenhauerio citata: „Vienas pats žmogus silpnas kaip apleistas Robinzonas, tik bendraudamas su kitais jis gali daug nuveikti.“ Argi ne tiesa? Tereikia noro, na, gal dar ir šiek tiek palankesnių aplinkybių ir... galima vos ne kalnus versti. Aplink tiek pagalbos rankos besitikinčiųjų, ir smagu ne tada, kai būtent Tave atpažįsta, bet kai atpažįsta Tave iš gerų darbų, teisingų poelgių ir šviesių idėjų.


Tačiau svarbiausia yra žinoti, kas esi, ko sieki ir kuo pats tiki. Tada lyg ir paprasčiau viskas ima atrodyti. Juk esant žinomu galima daryti daug gerų darbų, gražių iniciatyvų – padėti vargstantiems, skleisti sveikos gyvensenos idėjas, propaguoti daugybę gerų ir naudingų akcijų. Tiek žmonėms, tiek beglobiams gyvūnėliams ar tiems, kurie vis neatranda savęs ir blaškosi gyvenime neatrasdami savosios vietos pasauly. Manau, žinomam žmogui daug kur yra lengviau atkreipti dėmesį į opias visuomenės problemas, daryti tvarką miestuose ir miesteliuose, jei reikia – padėti materialiai ar tiesiog morališkai stipriai stipriai palaikyti.


K. N. Bouvio mintis: „Pasaulyje tiek didžių žmonių. Argi kiekvienas kaimas, kiekvienas miestas, kiekviena šalis neturi savojo didžio žmogaus?“



Tereikia atsisukti atgalios, pažvelgti nors kiek atidžiau – turim gi mes tų didžių, autoritetingų žmonių! Ne vieną. Iš tiesų. Ir būtent tai skatina nenuleisti rankų ir kitiems. Galų gale - imti pavyzdį, mėginti tapti tokiu, kokiais mes visada slapta žavėjomės, gal net pavydėjom. Stenkimės atrasti, suprasti ir priimti vieni kitus tokius, kokie esame – žinomus ar ne visai; garsius ar tik bandančius išgarsėti. Be jokios abejonės – pasidalintas gerumas grįžta atgal, jei ne dvigubai, tai bent jau su dideliu dideliu kaupu.


Autorė: Simona Bružaitė