• Karolina Žoštautaitė

BAFTA: Pokalbis su Quentin Tarantino

Updated: Mar 6

Trečiadienio vakaras. Užgeso šviesos, pasigirdo garsūs plojimai ir Londono Lesterio aikštėje esančio Odeon kino teatro salėje iš užkulisių išėjo Quentin Tarantino. Ta pati persona atsakinga už tokius į kino istoriją patekusius filmus kaip „Pasiutę šunys” (1992), „Bulvarinis skaitalas” (1994), „Džekė Braun” (1997) ir „Nužudyti Bilą” (2003).


Tiems, kas su Tarantino kūryba nėra pažįstami, derėtų žinoti, kad jis - režisierius kurio meilė kinui prasidėjo vos ketverių, 1970-iais su tėvais persikėlus gyventi į Kaliforniją. Tuo metu kažkada revoliuciniu laikytas „Naujasis Holivudas” jau buvo peržengęs į antrąją pusę, o filmų industriją valdęs „Didysis penketas” savo duris užvėręs laikė jau kelis dešimtmečius. Tai metas, kai filmų kūrimas tapo labiau nepriklausomas bei nevaržomas, o ekranus išvydo Arthur Penn „Bonė ir Klaidas”, Mike Nicholls „Absolventas”, Stanley Kubrick „2001: kosminė odisėja” ir Roman Polanski „Rozmari kūdikis“. Nors apie Quentin Tarantino kūrybą pasaulis pirmą kartą sužinojo tik 1990-iais, nenuostabu, kad užaugęs maištingaisiais „Naujojo Holivudo” kino metais, jis ir dabar vaikšto labai plona linija tarp tradicinio Holivudo ir nepriklausomo filmų kūrimo. Derindamas nelinijinę naratyvą, savitą dialogą ir smurtą, Tarantino tapo žinomas kaip vienas išradingiausių visų laikų kino režisierių.


© BAFTA/AGNE BEKERAITYTE


Grįžtant prie pačio renginio, Tarantino buvo pasitiktas garsiais aplodismentais bei meilės prisipažinimais, o jo vedėja Francine Stock pokalbį bemat pradėjo trumpu režisieriaus pristatymu, kurį sekė bendri klausimai apie pastarojo karjerą, įkvėpimą, klaidas bei kelią į šlovę.


FRANCINE STOCK: Mes turime 90 minučių, todėl visos karjeros aptarti nepavyks, tačiau galime prisiminti įsimintiniausius momentus. Taigi, nieko nelaukdami ir pradėkime. Prabėgo jau 27-eri metai nuo „Pasiutusių šunų” bei „Bulvarinio skaitalo”.
QUENTIN TARANTINO: Tiesa, vienas įsimintiniausių momentų per šį laikotarpį man buvo, kai supratau, jog visos ant balto popieriaus lapo išlietos mintys, nepaisant jų kokybės, tapo matomos viso pasaulio.

Laikui neišvengiamai bėgant, pokalbis tapo detalesnis ir Tarantino sulaukė klausimų apie garsiausius savo surežisuotus filmus.


„BULVARINIS SKAITALAS”


Turbūt nėra kinomano, kuris nežinotų Quentin Tarantino „Bulvarinio skaitalo” (1994). Filmas, laimėjęs „Auksinę palmės šakelę”, „Oskarą” už geriausią originalų scenarijų bei nominuotas dar šešiems, pasakoja keturias kriminalines Los Andželo istorijas apie du samdomus žudikus, plėšikus, boksininką ir gangsterį bei jo žmoną.


QT: Aš puikiai suprantu, kad „Bulvarinis skaitalas” - fenomenas, tačiau tai buvo neplanuota. Tiesa tokia, jog niekas nežino tikslaus recepto, galinčio taip išpopuliarinti filmą, tai nutinka netikėtai.

© MIRAMAX FILMS


Anot Tarantino, kultinio filmo statusas - tik loterija. Negali tikėtis atkartoti kūrinio bei jo sėkmės, todėl supratęs, jog „Bulvarinio skaitalo” pagerinti nepavyks, to daryti nebesistengia. Kiekvieną kartą rašydamas scenarijų, režisierius stengiasi pagerinti filmą sukurtą po 1994-ųjų hito.


„DŽEKĖ BRAUN”


Pokalbiui pasisukus apie 1997-iais pasirodžiusią „Džekę Braun”, režisierius papasakojo apie svarbias, tačiau žiūrovo retai pastebimas detales.


Pasirodo, ieškodamas būsto pagrindinei veikėjai Tarantino mąstė ne tik apie jo lokaciją - buvo svarbu, kad būstas būtų netoli Braun darbo (LAX oro uosto), bet ir nuomos kainą, kuri turėjo atitikti stiuardesės atlyginimą.


Renginio vedėja paminėjo ir įspūdingą aktorių komandą, kurią sudarė Samuel L. Jackson, Robert Forster, Pam Grier ir Robert De Niro, kurio veikėjo charakteris, skirtingai nuo Jackson, kuris filme nesiliovė kalbėjęs, buvo išreikštas kūno kalba.


FS: Jums pavyksta pakviesti Robert De Niro ir... jis nekalba!
QT: Tikrai taip! Aš žinomas kaip režisierius, rašantis daug dialogo, todėl buvau nustebęs, kad De Niro sutiko imtis vaidmens. Vis dar atsimenu pokalbį, kai paaiškinau, jog jo veikėjo charakteris bus išreikštas ne dialogu, o kūno kalba, kurią net scenarijuje buvau palyginęs su nešvarių drabužių krūva!

Tarantino savo sprendimą apgynė aiškindamas, jog De Niro - vienas geriausių mūsų laikų aktorių, gebantis suvaidinti net patį eksentriškiausią personažą.


QT: Manau, kad De Niro Louis’ą suvaidino idealiai. Net kai bandai jį aprengti stilingais 50-ųjų ar 90-ųjų stiliaus marškiniais, Louis’as vis tiek atrodo kaip nešvarių drabužių krūva!

„NUŽUDYTI BILĄ”


„Nužudyti Bilą” - tai dar vienas gerai žinomas 2003-iais išleistas Tarantino filmas, o Uma Thurman - ne tik filmo protagonistė, bet ir režisierė, prisidėjusi prie jo kūrimo. Pavyzdžiui, nuo filmo neatskiriamos vestuvės bei nuotakos vestuvinė suknelė - Thurman idėja!


QT: Uma prie filmo prisidėjo ne tik vaidyba. Vieną vakarą mes sedėjome Santa Monikos bare, pavadinimu „The Daily Pint”, kai pokalbis pasisuko apie „Nužudyti Bilą”. Aš jai papasakojau visą siužetą bei paminėjau kaip dar norėčiau jį papildyti, kai ji staiga paklausė: „Ką manai, jeigu mano personažas vilkėtų nuotakos suknelę?”.Taip gimė nuotaka.

© MIRAMAX FILMS


Anot režisieriaus, „Nužudyti Bilą” jis kūrė tokiu periodu, kai nežinojo ar daug filmų galės sukurti ateityje, todėl režisuodamas vieną filmą mėgino sukurti penkis. Būtent ši savybė - puikiai matoma „Bulvariniame skaitale” bei „Nužudyti Bilą”.


FS: Priešingai nuo „Džekės Braun”, kuri turėjo keletą paslėptų detalių bei nuorodų į kitus kūrinius, „Nužudyti Bilą” jų turėjo daugybę.
QT: Na, „Nužudyti Bilą” - tai filmas filme filme filme filme.

„Nužudyti Bilą” - tai „Spaghetti vesternų” (mandras itališkų vesternų pavadinimas), siaubo bei „grindhouse” filmų mišinys. Jis įkvėptas Japonijos, Korėjos bei Kinijos kultūrų - 70-ųjų Kung Fu, Samurajų ekranizacijų motyvai yra aiškiai matomi visame filme.


„VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE”


Šią vasarą kino teatruose pasirodęs „Vieną kartą Holivude” bemat pateko į dėmesio centrą dėl vaizduojamo „Gėlių vaikų” judėjimo bei Charles Manson šeimos žudynių.


Nors nepaisant kontraversijos filmas buvo puikiai įvertintas kritikų, pats režisierius paminėjo, jog didelė jų dalis siužetą interpretavo klaidingai. Anot Tarantino, nemaža dalis kritikų bei žiūrovų vieno iš pagrindinių veikėjų Riko Daltono panieką 60-ųjų kontrkultūrai interpretavo kaip paties režisieraus neapykantą ne tik penktajam dešimtmečiui, bet ir šiuolaikiniam jaunimui.


QT: Žmonės turėtų suprasti, kad tai, kas rodoma mano filmuose, nebūtinai atspindi mano paties jausmus bei pomėgius. Kai Rikas Daltonas (Leonardo DiCaprio) sako, kad jis nekenčia „Spaghetti vesternų”, turėtų būti aišku, kad jis kalba ne apie mane.

© BAFTA/AGNE BEKERAITYTE


FS: Ar manote, kad žmonės Jūsų kūrinuose sąmoningai bando rasti politinę žinutę?
QT: Tikrai taip, dabar politika labai populiari tema, ypač Amerikoje dėl mūsų prezidento. Aš niekada taip nežiūrėjau žinių kaip per pastaruosius ketverius metus. Panašu, kad dabar mes išgyvename kultūrinius pokyčius, kurie taip pat buvo akivaizdūs 1969-iais. Matau paralelių tarp pasakojimo, kurį pasakojau, ir to, kas vyksta dabar, nors istoriją parašiau prieš šešerius metus.

PABAIGA


Trumpai apibendrinant, įdomus pokalbio konceptas ir dar įdomesnis pašnekovas, kurio dėka beveik dvi valandos prabėgo akimirksniu.


Tarantino beklausant, juoką sukėlė prisimintos 90-ųjų žurnalistų pranašystės, žadėjusios jam trumpalaikę sėkmę bei vienkartinį mėnesio režisieriaus įvertinimą, kurį netrukus pakeitė metų, o vėliau ir dešimtmečio režisieriaus titulai.


Galiausiai, nors Quentin Tarantino tikriausiai yra vienas iš tų kūrėjų, kurio filmus galite arba labai mėgti, arba nekęsti, jo talento, išskirtinio gebėjimo pasakoti istoriją ir į savo sukurtą pasaulį įtraukti jį stebintį žiūrovą, turbūt nepaneigs niekas, todėl daug nedaugžodžiavusi straipsnį užbaigsiu režisierių puikiai atspindinčiu jo paties atsakymu į vedėjos užduotą klausimą.


FS: Jūs išgarsėjote būdamas labai jaunas. Ar kada nors abejojote savo galimybėmis?
QT: Hmm... Hmm... Ne. Hmm.. Ne visai. Jeigu scenarijais būčiau nepatenkintas, jų niekam nebūčiau rodęs.