• Karolina Žoštautaitė

Cyrano De Bergerac: Vakaras su James McAvoy

Pradėkime nuo to, jog aš nesu teatro kritikė, o ir į aprašomą spektaklį (nors teatrą mėgstu) ėjau daugiau dėl aktorių, tiksliau James McAvoy, nei noro pamatyti modernią klasikinio kūrinio interpretaciją, todėl žemiau pateiktos įžvalgos - tik subjektyvi mano nuomonė.

Taip pat svarbu paminėti, kad žemiau pateiksiu keletą įsimintų ištraukų iš scenarijaus, tačiau jų iš anglų kalbos neversiu dėl labai paprastos priežasties - kai kuriuos dalykus tiesiog reikia pajausti. Tokie, kokie jie yra.


„ It’s bad enough to be ugly ― but to be ugly and in love…“

Šie žodžiai pasakyti spektaklio pradžioje apibūdina ne tik vieną pradžios sceną, bet ir visą Martin Crimp parašytą bei Jamie Lloyd surežisuotą 2019/20-ųjų Cyrano De Bergerac esmę.

Lloyd Cyrano De Bergerac - tai ne paprasta 1897-iais Edmond Rostand parašytos pjesės adaptacija, bet modernus 2 valandų ir 30 minučių repo bei poezijos mūšis, pasakojantis istoriją apie meilę. Tiksliau, meilės trikampį tarp kareivio-poeto Cyrano (James McAvoy), jo (LABAI) tolimos pusseserės Roxanne (Anita-Joy Uwajeh) bei netikėtai pastarųjų gyvenime atsiradusio jaunuolio Christian (Eben Figueiredo).


© MARC BRENNER


Siužetas — gan paprastas, elementarus ir visiems iš knygų bei filmų gerai pažįstamas. Nepaprastai graži, iškalbinga bei protinga knygų graužikė Roxanne, pavargusi nuo įprasto vyrų dėmesio, įsimyli jai grožiu nenusileidžiantį, tačiau protinėmis galimybėmis šiek tiek atsiliekantį, rimuoti negebantį vaikiną Christian. Tuo tarpu Cyrano - jaunyste trykštantis improvizacijos genijus, kurio talentu gėrisi visi, tačiau kaip anglakalbiai mėgsta sakyti: „There is always a catch“. Kaip gyvenime, taip ir spektaklio siužete — negali turėti visko, nėra nieko nemokamo, nieko tobulo. Jeigu gavai kažką gero, turėsi už tai vienu ar kitu būdu sumokėti. Cyrano mokestis yra jo fizinė anomalija - neproporcingai didelė nosis.


„ I love you, I need you, I want you, I go to sleep thinking about you and wake up with your voice winding through my head, I look at you and I can’t focus.“

Nors istorija pagrindinį dėmesį skiria dėl savo didelės nosies meilės negalinčiam rasti Cyrano (James McAvoy), salėje sėdintys žiūrovai ant scenos mato tik bene gražiausią vyrą iš visų aktorių, kurio fizinė anomalija išryškėja tik per jo žodžius, nepasitikėjimą savimi bei kitų kreivus žvilgsnius.


© MARC BRENNER


Pirmoje spektaklio dalyje, kol pirmame plane vaidina aktoriai, smėlio spalvos treningu apsirengęs vaikinas jiems už nugaros, ant sienos, gotišku šriftu, rašo iš pirmo žvilgsnio nesusijusias raides. Prireikia šiek tiek laiko kol jos sudaro logišką sakinį: „I love words. That’s all”.


© MARC BRENNER


Man atrodo, šis užrašas ir nusako šio vaidinimo stipriąją pusę. Jis pabrėžia, jog nereikia nei įmantrių dekoracijų, nei prašmatnių kostiumų, kad žiūrovo dėmesį išlaikytum beveik 3 valandas. Paprasti kasdieniniai aktorių drabužiai parodo, jog norint išsiskirti reikia kažko daugiau, šioje situacijoje - žodžių, improvizacijos. Kalba, žodžiai - tai galingas ginklas, griaunantis, kuriantis, užburiantis bei apgaunantis.


„ I am ashamed, I am angry, I am in love, I am mad, I am happy.“

Trumpai apibendrinant, spektaklis mane sužavėjo savo įvairove ir paprastumu. Nors veiksmas vyksta 1640-ųjų Paryžiuje, visa kita labiau primena 21-ojo amžiaus antrąjį dešimtmetį: feminizmo užuominos, skirtingos aktorių rasės, ūgis bei lytinė orientacija. Net ir scenos, originaliame pastatyme vaidinamos, pavyzdžiui, pilnaties apšviestame rūmų balkone, modernioje adaptacijoje persikelia ant plastikinių orandžinės spalvos kėdžių.


© MARC BRENNER


Jamie Lloyd Cyrano De Bergerac - modernus klasikinio kūrinio pastatymas, tinkamas visiems: ir pradedantiesiems, ir patyrusiems teatro mėgėjams. Scenarijus - dažnai juokingas, vietomis banalus, bet neabejotinai gražus bei neretai sujaudinantis iki širdies gelmių. Nuodėmė būtų nepaminėti ir nuostabios McAvoy vaidybos, puikiai iliustruojančios vieną pagrindinių vaidybos taisyklių — personažą turi ne vaidinti, bet juo būti, jį išgyventi.


Ir nors suprantu, kad stiprus, vietomis banalus repuojamas tekstas, dekoracijų, kostiumų bei intensyvaus veiksmo ar originalaus siužeto stoka, patiko ne visiems, aš dažnai mėgstu sakyti, jog prie ko prisikabinti galima rasti visada, todėl jeigu turėsite progą, spektaklį pamatyti bent kartą tikrai verta.


„ I could not stop for death he kindly stopped for me I asked to see a photograph confirming his identity.“

Cyrano De Bergerac vyko Londono Playhouse teatre nuo lapkričio 27 iki vasario 29 dienos. Gegužės 8-31 dienomis pasirodymai planuojami ir Niujorko Brooklyn Academy of Music. Jeigu prie pat scenos sėdėti nesvarbu, bilietus galima buvo įsigyti vos už £15 (tiems, kas su West End teatru pažįstami, supras, kad kaina - juokinga), jeigu svarbu, teko pakloti ir £90, ir £120. Spektaklis buvo rodomas 19:30 beveik kiekvieną dieną (išskyrus sekmadienius), o ketvirtadieniais bei šeštadieniais ir 14:30. Renginio trukmė 2h 50 min. įskaitant 20-ies minučių pertrauką.

P.S.