• Karolina Žoštautaitė

Filmo recenzija: „Džokeris” - filmas, priverčiantis susimąstyti

Updated: Dec 17, 2019

Įspėjimas: straipsnyje yra „spoilerių”.


„Džokeris” (Rež. Todd Phillips) į dėmesio centrą pirmą kartą pateko dar rugpjūtį, kai premjeros Venecijos kino festivalyje metu sulaukė nenutrūkstančių aštuonių minučių trukmės aplodismentų bei laimėjo pagrindinį vakaro apdovanojimą - „Auksinį liūtą”. Netrukus pradėjus aiškėti siužeto detalėms, dėl galimų smurto protrūkių kilo šiokia tokia moralinė panika, todėl filmas buvo uždraustas dalyje kino teatrų. Na, o likusiuose žiūrovus pasitiko ginkluoti policijos pareigūnai ir griežtos taisyklės, draudžiančios kaukes, kostiumus bei bet kokius ginklus primenančius daiktus.


© Joel C. Ryan/Invision/AP/Shutters


Nepasaint kontroversijos, „Džokeris” pagerino spalio mėnesio pardavimų rekordą, vos per savaitgalį surinkdamas 96 miljonus dolerių iš 4374 Šiaurės Amerikos kino teatrų, o atneštas didesnis nei milijardo dolerių pelnas jam suteikė daugiausiai uždirbusio „R-rated” filmo pasaulyje, 7-o daugiausiai uždirbusio 2019 metų filmo ir 36-o daugiausiai uždirbusio visų laikų filmo titulus.


Viena iš įspūdingos sėkmės priežasčių - tai į tradicines komiksų ekranizacijas nepanašus protagonisto pateikimas. Skirtingai nuo gerai visiems žinomo ir kol kas geriausiai įvertinto „Tamsos riterio” (2008) su Heath Ledger ar animacinio „Lego Betmeno” (2017), kuriame Betmeno priešą įgarsino Zach Galifianakis, „Džokeris” su Joaquin Phoenix žiūrovams pateikia realistišką ir sudėtingą pagrindinio veikėjo asmenybės vystymąsi niūrių bei ne pačių maloniausių siužeto vingių pagalba.


2019-ųjų metų „Džokeris” pasakoja istoriją apie Gotamo mieste gyvenantį ir „klounu pagal užsakymą” dirbantį Arturą Fleką (Joaquin Phoenix). Flekas - vienišas, akivaizdžiai nepakankamai maisto medžiagų gaunantis (įdomus faktas: ruošdamasis vaidmeniui Phoenix turėjo atsikratyti 24 kilogramų) į trečią dešimtį įžengęs, bet už save pakovoti vis dar nepajėgiantis vyriškis. Kiekvieną savaitę jis lanko nemokamus psichoterapijos užsiėmimus ir vartoja 7-ų rūšių medikamentus. Vienintelė šviesa vyro gyvenime, kuria jis dalinas kartu su mama Pene (Frances Conroy) - tai meilė naktiniam pokalbių šou ir jo vedėjui Miurėjui Franklinui (Robert De Niro), kurio sėkminga karjera Arturą bematant įkvepia tapti „stand-up” komiku.


Deja, Flekas ne tik nejuokingas, nerangus ir nemalonus aplinkiniams, bet ir turi vieną labai ryškią filmui kertinę savybę - nesuvaldomą patologišką juoką, kuris pasireiškia netinkamiausiais momentais, pavyzdžiui, autobuse pilname žmonių, traukinio vagone ar pasirodymo metu ant scenos.


© Niko Tavernise/Warner Bros.


Įtampa pradeda didėti, kai Arturas papuola į komplikuotų įvykių grandinę. Vyras nužudo prie jo priekabiavusius turtingus vaikinus, jis atleidžiamas iš darbo, dėl apkarpyto biudžeto nutraukiami kas savaitę vykę psichoterapijos užsiėmimai bei nepasiseka jo debiutas komedijos klube, kurį pajuokia net ir pats Fleko dievaitis Miurėjus Franklinas. Savigyna prasidėję smurto protrūkiai netrukus virsta kerštu, kuris netikėtai išprovokuoja sistema nusivylusius piliečius protestuoti prieš turtinguosius. Sudėtingi įvykiai bei protestai iš miego pažadina protagoniste giliai tūnantį blogiuką, o žiūrovai turi galimybę palaipsniui stebėti visuomenės pamiršto Arturo Fleko mirtį ir giliai tūnojusio Džokerio gimimą.


„Visą gyvenimą nežinojau, ar aš iš tikrųjų egzistuoju; bet aš egzistuoju ir žmonės tai pradeda pastebėti.”


Per daug neišsiplečiant, filmas - vizualiai įspūdingas, labai liūdnas bei vietomis nepatogus ir nemalonus akiai. Nejaukumo jausmą sustiprina ir ryški kinematografinė kalba bei vyraujantys stambaus plano kadrai, kurie sukuria intymumo iliuziją. „Džokeris” neturi ypatingai stipraus bei įtraukiančio siužeto, o stebint filmą nedingsta jausmas, jog kažko iki pilnos laimės vis dėlto trūksta, tačiau stiprios Phoenix vaidybos, vaizduojančios lėtą Arturo Fleko kelią į beprotybę ir padedančios užglaistyti išsišakojusius siužeto galus, paneigti negalima. Galiausiai filmas baigiasi palikdamas daugiau klausimų nei atsakymų bei neaiškią liniją tarp fikcijos ir realybės. Ar nutikę įvykiai tikrai įvyko? O galbūt visa tai tik psichiškai nestabilaus vyro fantazijos vaisiai?

© Niko Tavernise/Warner Bros.


Mankšta smegenims pabaigai, „Džokeris” - tai mintis provokuojantis metų filmas ar tik dar viena nereikalinga „DC Comics“ blogiuko istorija? Spręsti Jums. Kita vertus, nors filmas ir nėra tobulas, vieno dalyko nepaneigs niekas - peno mintims lieka dar ilgai.


P.S. Jeigu Jums patiko „Džokeris”, rekomenduočiau pažiūrėti pagal Victor Hugo kūrinį „Žmogus, kuris juokiasi” paremtą filmą tokiu pačiu pavadinimu (1928) bei Martin Scorsese „Taksi vairuotoją” (1976) ir „Komedijos karalių” (1982).