• UNIVERS

Gyvenimas pragare: Australijos gamtinė katastrofa

Pastaba: šis tekstas rašytas sausio 3 dieną. Kiekvieną dieną sudega vis daugiau augalijos, miršta vis daugiau gyvūnijos, vis daugiau žmonių praranda savo namus, todėl šiuo metu žala yra didesnė, nei aprašyta tekste.


Gyvendama Australijoje negaliu negalvoti ir nerašyti apie tai, kas čia dedasi paskutiniais mėnesiais.


Kai manęs klausia, ar jau galiu atsidaryti langus ir įkvėpti gryno oro, galvoju, kad man pasisekė, jog dar turiu namus, kai tūkstančiai jų neteko.


Kai manęs klausia, ar ten dar liko kam degti, galvoju apie pusę milijardo liepsnose sudegusių gyvūnų, galvoju apie tuos, kurie dar liko.


Kai manęs klausia, ar mes saugūs, galvoju, kad galbūt jau niekur nesame saugūs.

Jau ne pirmą mėnesį Australiją niokoja miškų gaisrai. Pirmosiomis sausio dienomis Naujojo Pietų Velso valstijos pietinės pakrantės (South Coast) regionas atsidūrė kritinėje padėtyje. Gaisrų apsiaustyje atsidūrę tūkstančiai gyventojų bei poilsiautojų liko be elektros ir atsargų, liepsnoms atkirtus kelius. Kariniai laivai ir orlaiviai į pakrantės vietoves gabena degalus, medicinos priemones, vandenį ir maistą bei pradeda tūkstančių žmonių evakuaciją.


Ketvirtadienį, atidarius kai kuriuos kelius, žmonėms liepta evakuotis iš didžiulės teritorijos palei Naujojo Pietų Velso pietinę pakrantę. Susidarė milžiniškos iki dešimties valandų spūstys. Tai apokalipsė, kartojo žmonės, bėgdami iš gaisrų nusiaubtų vietovių.


Gimę ir augę gaisrų pažeidžiamuose regionuose, jie tikino, kad tokių kaip šio sezono gaisrų nematė nė karto.

Vaizdai iš išdegusių teritorijų nebeprimena idiliško pietinės pakrantės regiono, populiaraus tarp atostogautojų iš Sidnėjaus ir Kanberos. Vietoje nerūpestingai smėlyje žaidžiančių vaikų ir vandenyno mėlio – gaisrų nuniokoti miškai, miesteliai, iki pamatų sudegę namai, mokyklos, bažnyčios, krautuvės, fermos, nuo karščio išsilydę automobiliai ir visa užklojęs tirštas tamsiai raudonas ūkas.


Išlikusiuose namuose nėra elektros, neretai ir mobiliojo ryšio, izoliuotose bendruomenėse atkirstais keliais trūksta maisto produktų, vandens saugyklos užterštos pelenais. Prie vis dar veikiančių parduotuvių ir degalinių nusidriekusios ilgiausios eilės. Ten, kur evakuotiesiems leidžiama grįžti, apokaliptiniai vaizdai atsiveria visu šiurpumu – žmonės randa sudegusius savo namus ir gyvenimus, bandžiusius pabėgti gyvulius, gyvus suliepsnojusius tiesiai ant vielinių tvorų.


Vienoje tragediją šiurpiai iliustruojančių nuotraukų – vaikas su kauke, saugančia nuo oro taršos. Jis laiko irklus valtyje, išplaukusioje gelbėtis nuo krante siautėjančio gaisro. Nuotraukos fonas tamsiai raudonos, pragariškos spalvos, nors fotografuota ankstyvą rytą. Kita fotografija, kurio neįmanoma pamiršti – kaukę dėvinti mergaitė, sudegusiame miške vedžiojusi šunį, sustingusi prie negyvos kengūros.



Sausio pradžios duomenimis, labiausiai nuo gaisrų nukentėjusiame Naujajame Pietų Velse liepsnoja daugiau nei šimtas miškų gaisrų, išdegė daugiau nei 4 mln. hektarų, o visoje šalyje – maždaug 5 mln. hektarų (palyginimui – 2018 metų Kalifornijos gaisruose išdegė 1,8 mln hektarų, 2019 m. Amazonės gaisruose – apie 900 000 hektarų). Dėl gaisrų žuvo penkiolika žmonių, sudegė daugiau nei tūkstantis namų. Dėl karščių ir stiprių vėjų gaisrininkų darbo sąlygos itin sudėtingos. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad artimiausiu metu lietaus nenumatoma, tęsiasi sausra ir karšti, vėjuoti orai. Gaisrai siautėja visose Australijos valstijose, bet didžiausias smūgis teko Naujajam Pietų Velsui. Šie gaisrai yra neužgesinami ir beveik nesuvaldomi, jie degs, kol bus kam degti arba kol galiausiai prasidės lietūs.


Sidnėjaus priemiestyje, kur gyvenu, mums negresia pavojus netekti namų, bet jau daugybę savaičių miestą vis gaubia smogas. Oro užterštumas ima prilygti Delio ir galiausiai jį pranoksta, viršydamas saugų lygį daugiau nei dvidešimt kartų.


Sausio antrąją oras Kanberoje buvo labiausiai užterštas visame pasaulyje, gaisrų dūmai pasklido iki pat Naujosios Zelandijos. Nuo užteršto oro suveikia namų ir biurų dūmų detektoriai.

Nauja kasdienybe tapo padūmavę rytai, uždaryti langai, kaukės nuo oro užterštumo ir pelenų sluoksnis ant balkonų, šaligatvių, automobilių. Vakarais saulė leidžiasi tamsiai raudona, liepsnojanti oranžinė, padūmavusiame fone kaip iš postapokalipsinių filmų.


Kol politikai optimistine gaida kviečia susiimti, nepanikuoti ir įveikti šią krizę, žmonėms baisu. Baisu tiems, kurie neturi ginti stambiojo verslo interesų ar savo politinio kapitalo, tik savo šeimą, draugus, namus, gamtą, gyvūniją. Baisu, kad net ir gaisrams nuslopus pasaulis jau nebus toks, koks buvo. „Kada iš dangaus ims kristi negyvi paukščiai?“ – pajuokauja kažkas, ir tas juokas pasirodo bauginamai arti realybės.



Naujųjų metų sutikimas padalijo Australiją į dvi dalis – kol vieni naktį leido nakvodami automobiliuose ir evakuacijos centruose, kiti šventė ir stebėjo, kaip prie Operos rūmų ir Sidnėjaus uosto tilto tiesiogine prasme į orą buvo paleisti milijonai dolerių.


Kol gaisrininkai ir savanoriai plušėjo pragariškame karštyje, Australijos premjeras Scottas Morrisonas, arba ScoMo, išvyko atostogų į Havajus, o liaudies žodynas pasipildė nauju posakiu „I’ve done a ScoMo“, kitaip tariant, pabėgau užuot atlikęs savo pareigą. Po griežtos kritikos atostogas nutraukęs premjeras nesiliauja tikinti, kad situacija normali, kontroliuojama ir dabar ne laikas debatams apie klimato kaitą ir Australijos klimato politiką. Kaip ir Donaldas Trumpas, jis populiarumo taškus renkasi neigdamas klimato krizę ir užtikrindamas, kad kovos su klimato kaita srityje vyriausybė imasi užtektinai veiksmų. Dar praėjusį mėnesį jis atmetė raginimus sumažinti Australijos anglių pramonės apimtis. „Važiuok atgal į Kirribilli“, – taip pasipiktinę australai sutiko Morrisoną ugnies nuniokotame Naujojo Pietų Velso Cobargo miestelyje.



Australija – stipri šalis, mes liksime optimistiški ir nepasiduosime: australai iki šiol iš aukščiausių valdžios pareigūnų tebegirdi pozityvumo persunktus teiginius. Tačiau, užuot kėlę žmonių dvasią, tokie teiginiai tik kelia klausimų apie tai, ar situacija išties yra realiai suvokiama ir kodėl problemos mastas sąmoningai menkinamas. Galbūt kad nereikėtų skirti daugiau lėšų iš biudžeto, o gal kad vietoje beveik neegzistuojančios Australijos klimato politikos nereikėtų kurti realios ir efektyvios, paremtos ne verslo ir vietos politikų interesais. Visai neseniai premjeras pagaliau išspaudė pažadą atlyginti savanoriams gaisrininkams, jau trečią mėnesį dirbantiems be jokio atlygio. Ir nors vyriausybė tikina teikianti visą reikalingą paramą gyventojams, gaisrų nusiaubtoms bendruomenėms tai yra tik tušti, realybės neatspindintys žodžiai. Politikų kalbos apie nepalaužiamą australų dvasią negali pakeisti fakto, kad šiuo metu daroma ne viskas, kas įmanoma ir reikalinga.


Australija yra taip toli, kad jos įvykiai retai patenka į pirmuosius globalių naujienų puslapius, o socialiniuose tinkluose dalijamasi nebent vaizdeliais iš koalų ar kengūrų gyvenimo. Todėl visai nesinori žinoti, kad iki šiol gaisruose sudegė mažiausiai pusė milijardo gyvūnų, tarp jų – iki aštuonių tūkstančių koalų. Šiuo metu iš Australijos plūstantys skaičiai ir vaizdai yra tokie šiurpūs, kad visai nesinori apie juos kalbėti. Nesinori galvoti apie ateities perspektyvą, apie naująją realybę, kurioje jau gyvename ir kurioje vis labiau regimi žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos spartėjimo padariniai. Ir nors gaisrai Australijoje su likusiu pasauliu, regis, neturi nieko bendra, gyvename planetoje, kur viskas kuo toliau, tuo labiau tampa susiję. Miškų gaisrai Australijoje, kaip ir Kalifornijoje, Amazonės miškuose bei Sibire, žymi laiką, kai su klimato kaita susiję pokyčiai ima vystytis vis greičiau ir jų nebeįmanoma nematyti. Pietų Australijos valstijoje yra gatvė pavadinimu Nowhere Else Road. Stebint pastarųjų dienų ir savaičių įvykius sunku nepradėti galvoti, kad atsidūrėme šio kelio pradžioje.


Akvilina Charles

Jei norite pagelbėti nukentėjusiesiems nuo šių pragariškų gaisrų, tai padaryti galite paaukodami šiems ir kitiems fondams:


Australian Red Cross

Birdlife Australia

Bushfire Disaster Appeal

CFA

Fundraiser for impacted First Nations people

Koalas in Care

Midcoast Bushfire Relief

RSPCA NSW

Salvation Army

Wildlife Rescue South Coast Inc

WIRES

Rural Fire Brigades Association Queensland