• Agnė Kriščiūnaitė

Jaunatvinis maksimalizmas. Stengtis neužtenka?

Updated: Dec 18, 2019

„Tu dar jauna - po (įterpti įvykį) prasidės tikras, sudėtingas gyvenimas...“

Mintis, kad „realybė“ prasidės tik pabaigus mokyklą/studijas ar gavus tam tikrą darbą/pradėjus šeimą imponuoja, kad tai, kuo užsiima jaunas žmogus - netikra. Su tokiomis kalbomis mes užaugome. O dabar skaitmeninis amžius mums diktuoja, kad dar „netikrame“ savo gyvenime darome gerokai per mažai.

Jaunystė. Metas, kai reikia daryti labai daug tam, kad paskui būtų lengviau? Tiesa ta, kad lengviau nebus, nes stengtis reikia ne tik tarpais – sėkmei pastangų reikės visada. O stengtis tikrai užtenka, kai pastangos nuoširdžios ir tikslingos. Stengtis galima neaukojant svarbių dalykų, stengtis galima gyvenant laimingą ir sveiką gyvenimą. Stengtis reikia, tačiau reikia ir gyventi, nes „tikra“ – jau dabar.

Realybė „neatsitinka“ pabaigus ar pradėjus vieną ar kitą dalyką. Viskas, ką darei, darai ar darysi, yra vieno, ilgo maratono dalis, o ne daug atskirų, daugiau ar mažiau reikšmingų, varžybų. O kraštutinumų amžius verčia bėgti negalvojant. Turėti laisvo laiko tampa nuodėme - kažkuo, ko gėdijamasi. Neturėti laiko, mažai miegoti ir visiems tai kartoti taip dažnai, kaip „labas“, tampa norma. Jei nejauti streso ir apie tai nešneki, tai tikriausiai nieko svaraus gyvenime neveiki. Mokeisi ar dirbai visą naktį? Gerai, nes tik tada žinai, kad įdėjai maksimumą. Tik tada gali leisti sau nejausti kaltės.

Sunku susivokti. Ar už tai, kad neleisi sau pamiegoti ilgiau, kai galva jau visai nebeklauso, gausi aukso medalį? Ar už tai, kad liksi kankinti kompiuterio klavišų užuot praleidęs laiką su draugais, būsi apdovanotas? „Hustle culture“ - gerokai pervertinta, mazochistinė mada. Slegianti dviejų, ne visai teisingų pamokų kombinacija: spausti save vis laukiant, kol to daryti staiga nebereikės, kai jau kažką (nežinai ką) pagaliau pasieksi. Kai prasidės „tikras“ gyvenimas.

Taip, pasiekti kažkuo šiek tiek geresnę realybę tikrai įmanoma, o turėti tokią siekiamybę nėra blogai. Tačiau kaip svarbu jaunam žmogui suvokti, kad jaunystė – tai jau realybė. Tai – tikras gyvenimas ir nevalia jo praleisti aklai bėgant, lekiant ir stumdantis. Atrasti harmoniją tarp darbo ir laiko sau, kad ir kaip šiuolaikinė darbo kultūra skatina šią ribą ištrinti. Tai nereiškia, kad pabaigti darbo dieną privalome išjungus kompiuterį. Tai reiškia neužmiršti gyventi ir švaistyti savo laiko tam, kas svarbu. Nes laikas, kurį švaistydami jautėmės laimingi, nėra iššvaistytas.