• Agnė Dailidytė

Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami, ar artimiausiu metu galės pasiekti namus.


Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių mums pateikiama dar viena ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.


Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.


Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną, yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus, su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.


Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.