• Monika Mašanauskaitė

Tarp dabarties ir praeities: kaip šiuolaikinis menas praplečia akiratį

Updated: Mar 6

Kiekvieną dieną klijuojame etiketes „nepatinka“ įvairiems dalykams. Pradedant žmonėmis, maistu, miestais, knygomis, menininkais ir baigiant muzikos stiliais. Tačiau, ar galime tvirtai teigti, jog mums kažkas nepatinka, jei neturėjome galimybės į tai įsigilinti ir geriau susipažinti? Šį klausimą iškėliau ir sau prieš apsilankydama šiuolaikinės muzikos koncerte Kauno meninininkų namuose, kur šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis” atliko dėmesį kaustantį kūrinį - Gerard Grisey „Vortex Temporum“ (sukurtą 1994–96 m.).

Akimirka iš „Synaesthesis” koncerto - D.Matvejev nuotrauka


Turėdama tradicinės klasikinės muzikos išsilavinimą, šiuolaikinės profesionaliosios muzikos šiek tiek baiminuosi, bet tądien nusprendžiau, jog į šį žanrą pažvelgsiu su atvira mąstysena ir smalsumu. Nenusivyliau! Tiesa, niekas neįvyksta be pastangų. Prieš koncertą uoliai ruošiausi besiklausydama Joshua Weilerstein's (Lozanos kamerinio orkestro meno vadovo) podcast’o „Sticky Notes” - How to Understand (and enjoy!) Atonal Music*. Dėmesio vertas podcast'as, norintiems geriau suprasti ir susipažinti tiek su klasikinės, tiek su šiuolaikinės muzikos ypatumais. Laidos vedėjas J. Weilerstein pabrėžia, kad šiuolaikinė muzika parašyta profesionaliai ir atlikta kokybiškai, palieka įspūdį.


Būtent su tokia patirtimi ir išėjau iš sausio mėnesį įvykusio „Synaesthesis” koncerto, kur kiekvienas ansamblio narys kvėpavo it vienas organizmas, o dirigento plastiški kūno judesiai hipnotizavo savo tikslumu, aiškiai perteikdami kompozitoriaus Gerard Grisey spektrinės muzikos idėją. Prieš prasidedant 40 minučių garsų spalvų kelionei, publika turėjo galimybę išgirsti įžanginį žodį, kuris padėjo geriau suvokti ir interpretuoti koncerto visumą.


Norėdama pratęsti naujos muzikos pažinimą, nusprendžiau pakalbinti ansamblio „Synaesthesis” pianistę bei meno vadovę Martą Finkelštein, kuri koncerto metu pademonstravo įstabų laiko pajautimą bei precizišką ir susikaupimo reikalaujantį muzikos atlikimą fortepijonu.


Pastaba: pašnekovės Martos Finkelštein tekstas neredaguotas.


Marta Finkelštein - Emilijos Vinzanovaites nuotrauka


Ansamblio „Synaesthesis” oficialiame puslapyje teigiate, jog jūsų misija yra koncertų salėse pristatyti eksperimentinę Lietuvių bei užsienio kompozitorių muziką. Kodėl Jūsų ansambliui tai yra svarbu?


Renkamės pristatyti tai, kas šiuo metu egzistuoja įdomių kūrėjų vaizduotėje, kur link juda kompozitoriai, kokios srovės ar eksperimentai vyksta muzikos srityje Lietuvoje ir užsienyje. Norime veikti pristatydami mums įdomius projektus - nesame prisirišę prie vienos estetikos, sudėties, veikimo formatų, patys save išbandome ir persiformuojame su kiekvienu nauju projektu ir kūriniu. Tai svarbu, nes esame muzikos konteksto dalis, prisidedame prie to, kas yra pristatoma ir kas inicijuojama. Svarbu visa tai yra mąstant apie save, kaip atlikėjų, kolektyvą, kuris yra atviras savo aplinkai ir laikmečiui.


Kodėl klausytojai turėtų domėtis šiuolaikine muzika?


Nesinori sakyti ,,turėtų”, bet norisi kviesti tą daryti. Man pačiai visuomet yra be galo įdomu ieškoti naujų kūrinių, atrasti įdomius kūrėjus, o tuo pačiu kelti sau vis naujas užduotis kaip atlikėjai. Domėtis šiuolaikine muzika tas pats, kaip domėtis šiuolaikiniu menu ar literatūra – žengiame kartu su dabartimi, aktualiomis temomis, kintančiomis meno formomis ir srovėmis. Šiuolaikinės muzikos išmanyme ar bent atvirume jai, slypi ir tam tikra sąmoningumo forma. Kviesčiau žmonės leisti sau būti nustebintiems. Vilniuje ypatingai daug labai kokybiškų šiuolaikinės muzikos ansamblių, projektų, puikių festivalių, ne vien tik ,,Synaesthesis“, norisi ypatingai paskatinti ieškoti naujų garsinių patirčių, plėsti savo akiratį, pamilti vieną muzikos estetiką arba suvokti, kurios nekenti. Visa tai, kaip geras maistas, gali pakviesti tik ragauti, siūlant naujus skonius ir tekstūras.


Kaip atsidaro Tavo aistra šiuolaikinei muzikai ir kodėl šis muzikos žanras yra svarbus XXI a.?


Aš gal pradėčiau nuo kito galo – aš, užaugusi visiškai klasikiniame ir labai rimtame muzikos paruošimo fone, visuomet jaučiau kažkokį nepaaiškinamą diskomfortą dėl muzikos kanono, jo taisyklių ir to, kaip tai yra viso atlikėjiško gyvenimo centras. O taip pat, man keista buvo po truputį suprasti, kaip dėliojami prestižo tinklai, kokie yra vertinimo kriterijai ir kokia erdvė yra paliekama kūrybingumui. Jei žvelgti labai paprastai – kuomet mokaisi atlikimo, groji muziką nuo baroko iki dvidešimto amžiaus vidurio, visa kita yra paraštės. Bet man tai kėlė ir iki šiol kelia klausimų. Nors buvau labai ambicinga ir sėkmingai keliavau įprastu pianistės keliu su konkursų laimėjimais, fondų stipendijomis ir puikiomis mokslo įstaigomis (nes tai man buvo rodomas kaip pagrindinis kelias jei noriu būti tarp geriausių), domintis kitais menais nuolat jaučiau, kad muzikos srityje nėra lygiagretaus šiuolaikiškumo, kūrybingumo ir dabarties jaudulio.


Kai bakalauro mokslams nuvykau į Angliją, ten jau bręsdama ir toliau plėsdama akiratį jaučiau augantį nepatogumą. Prisimenu puikiai, kai važiavau namo dviračiu ir kaip užkeikimą bandžiau sau kartoti, kad visą pasaulį turiu atrasti tuose 88 klavišuose. Ir baisiai pavydėjau tiems, kurie tą fortepijone randa. Tikrai žinau žmonių, kuriems tai pasaulio centras, o tas supratimas leidžia visai kitaip suvokti savo profesiją, natūraliai siekti tikslų. Bet mane tai dusino, nesupratau kaip galima gyventi tik reprodukuojant tą patį per tą patį ir nuolat sėstis prieš ,,komisijas“, ,,specialistus“, kurie nuspręs kiek šį kartą nuklydau nuo ,,teisingo“ teksto, ar mano muzikalumas yra jiems priimtinas. Aš iki šiol keistai reaguoju į kanoninį fortepijono repertuarą, viena vertus mėgstu klausyti savo pamėgtų kūrinių, kartais net atsisėdu pasigroti, bet kartu jais kažkiek abejoju, nes negaliu suvokti, kaip galima tikėti, kad tai yra neginčytinai geriausia ir verčiausia tiek pačiam gyvenimui, tiek pristatymui publikai (nesižvalgant naujienų). Visgi, jei esi labai ambicingas ir rimtas muzikantas, kelias pakankamai aiškus, ir verti dėmesio kūriniai, kurie tave apibrėžia kaip gerą atlikėją, sudaro tunelišką muzikos, bendrai ir savęs, kaip atlikėjo, suvokimo perspektyvą. Man kartais atrodo, kad niekada ir nežinosiu, ar galėjau būti ,,gera“ pianiste (turiu omenyje groti Rachmaninovo trečią koncertą, Musorgskio Paveikslėlius ar Ravelio Undinę), tiesiog niekada negalėjau įtikėti tomis pianisto karjeros taisyklėmis, todėl jų vengiau, net kartais pati sau trukdydama. Jau po truputį randu mažiau radikalų priėjimą ir požiūrį į painisto repertuarą, suprantu jo vertę ir matau perspektyvas, kaip galėčiau jį inkorporuoti į savo veiklą, bet tam man reikėtų kažkokio vidinio ramaus priėmimo prie muzikos srities realijų. Visgi, mane nuolat iš naujo atstumia senamadiški programų deriniai, atgyvenusi retorika, fabrikais kvepiantys konkursai ir keista muzikos pasaulio prestižo hierarchija.

Marta Finkelštein - Arturas Arti


Galiu atskleisti, kad baigdama mokslus Anglijoje, dėstytojui jau buvau pareiškusi, kad pereisiu į kitą specialybę, nes muzikoje man nebeįdomu ir tikrai labai rimtai apie tai svarsčiau. Bet visgi pati muzika ir didžiulis įdirbis manęs kažkaip nepaleido ir intuityviai jaučiau, kad dar galiu kažką įdomaus atrasti. Taigi, 2014 metais grįžau į Lietuvą, nes labai pasiilgau savo šalies, jos kultūros ir žmonių. Ir čia man pasisekė, nes radau muzikinius bendraminčius, kurių didelė dalis buvo ,,Synaesthesis'' ansamblio nariai. Mane atgaivino jų nebanalus požiūris į save, kaip atlikėjus, susidomėjimas nauja muzika, įvairiais kitų menų reiškiniais. Pagaliau sutikau muzikantus, kurių supratimas apie muziką man atrodė atviras, kūrybingas ir kartu labai profesionalus. Čia radau muzikinius namus, kur pagaliau pasijutau sava ir kartu su puikia komanda galėjau realizuoti savo idėjas. Man, asmeniškai, ansamblis yra kažkokios vilties apie originalų turinį, profesionalų atlikimą ir atvirą požiūrį vieta. Jis man svarbus tikint muzikos lauko alternatyvomis ir tuo, kad pats gali būti jų formavimo dalimi.


Kalbant apie klausytojus, tikriausiai vidurio nerasime. Dalis klausytojų šiuolaikinę muziką tiesiog ignoruoja, kita dalis - dievina. Manau galime sutikti, kad tokio pobūdžio muzika, nėra taip lengvai suprantama ir priimama daugeliui klausytojų. Ką galėtum patarti žmogui, dar nesusipažinusiam su šiuolaikine muzika? Kaip ją prisijaukinti ir kaip klausytis?


Aš manau, kad svarbiausia yra istorijos ir kaip mes jas pasakojame. Pristatant akademinę muziką mokyklose ir koncertų salėse, pasakojama apie didįjį Bachą, fantastišką Rachmaninovą, genealųjį Beethoveną. Mes patikime šiomis istorijomis labiau nei savo pačių skoniu ir polinkiais, o kadangi ši istorija pati pagrindinė ir dominuojanti, sunku rasti sau įdomų pažinimo kampą, asmenišką ir autentišką ryšį su pristatoma muzika. Norisi raginti atvirumui naujovėms. Visos istorijos apie didžius vardus yra teisingos, tačiau egzistuoja ir šimtai nepapasakotų ar tokių, kurios gali atrodyti net įdomesnės, bet neatranda kelio į klausytojus. Juk Vienos klasikų metu kūrė dar šimtai kitų žmonių, tačiau tik kelis ryškiausius išfiltravo istorija. Kartais galima savęs klausti – ar tikrai nieko svarbaus ten nepamiršome, o kartais suprasti, kad šiandien patys sau galime išsifiltruoti dabarčiai svarbius vardus, kurie mus jaudina, su kurių kūryba jaučiame ryšį.


Į Synaesthesis koncertą Menininkų namuose, kur atlikote Gerard Grisey kūrinį Vortex Temporum atsivedžiau draugę, kuri retkarčiais apsilanko klasikinės muzikos koncertuose, bet nėra taip gerai susipažinusi su šiuolaikine muzika. Jos dėmesį koncerto metu sukaustė ne muzika, o ansamblio dirigentas dėl savo tikslios ir ritmiškos rankų choreografijos. Ar manai, jog šiuolaikinės muzikos pristatyme yra svarbu teatrališkumas? Jei taip, kodėl?


Manau, kad čia yra visiškai tas pats kaip ir bet kuriame kitame žanre. Atlikėjai turi būti artistiški ir energetiškai traukti žiūrovą. Šį bruožą neabejotinai turi Tavo minėtas ansamblio dirigentas Karolis Variakojis, kuris, prie jau surepetuotos medžiagos, prideda ir ekstra energetinį krūvį, kuris padeda transliuoti muzikos idėjas publikai. Kadangi visas kolektyvas puikiai susigrojęs ir tikrai gyvai reaguoja į vienas kitą, susidaro puiki sinergija.


Kita vertus, yra ir specifinės muzikinės medžiagos, kuri reikalauja teatrališkumo pakankamai tiesiogiai (kūriniai su tekstu, specialiais kostiumais, kūno judesiais ir t.t.), tuomet atlikėjai turi aprėpti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir dirbti prie kitų savo gebėjimų lavinimo. Kiekvienas projektas reikalauja kitokių iššūkių iš atlikėjo ir būtent dėl to šiuolaikinę muziką atliekantys muzikantai turi būti atviri ir nuolat mokytis ne tik atlikimo niuansų ar naujovių, bet ir ekstra gebėjimų.

Akimirka iš „Synaesthesis” koncerto - D.Matvejev nuotrauka


Ar galime teigti, jog šiuolaikinė muzika tam tikra prasme išsaugo gyvų koncertų egzistavimą? Juk klasikinės muzikos kūriniu galime pasimėgauti ir namie, o norėdami iš tiesų pasimėgauti šiuolaikine muzika, turime sudalyvauti gyvame pasirodyme.


Labai įdomus klausimas. Aš manau, kad įrašai bendrai yra didžiulio pokyčio muzikos atlikimo ir klausymo kultūroje priežastis, kuri, viena vertus, mums suteikė galimybę įrašyti ir klausytis muzikos namuose, kita vertus, dar labiau domina ir sukelia poreikį kūrinius išgirsti gyvai. Manau, kad įrašai augina muzikos auditorijas, sudaro globalios sklaidos galimybes. Dėl šiuolaikinės muzikos, sakyčiau, kad kaip tik įrašai yra svarbesni nei klasikinei. Taip yra todėl, kad šiuolaikinė muzika yra nišinė sritis ir jos koncertų paklausa yra gerokai mažesnė, deja, dažnai premjera yra vienintelis kartas, kada muzika nuskambės. Taigi, kompozitoriai ypač nori visuomet tas premjeras įrašyti, įrašai tampa kūrinio dokumentacija, o taip pat - priemone, galinčia sudominti kitus atlikėjus ar koncertų/festivalių organizatorius.


Manau yra pakankamai skirtingas pats įrašo talpinimo ir leidimo motyvas ar priežastis. Dažniausiai akademinės muzikos, didieji vardai perleidžiami orientuojantis labiausiai į atlikimus, ypatingai garsių atlikėjų kolaboracijas. Tuo tarpu, egzistuoja į šiuolaikinės muzikos leidybą orientuoti ženklai, kurie labiausiai kreipia dėmesį į kūrėjus ar bendras koncepcijas. Visame kame, aišku, egzistuoja ir tam tikri hibridiniai variantai.


Visgi sutinku, kad yra kūrinių šiuolaikinės muzikos praktikose, kurie žymiai geriau ar išskirtinai klausosi tik gyvai. Erdvinės kompozicijos ar tiriančios tyla/triukšmą, performatyvios, visko dabar ir nesuminėsiu, bet tikrai tame yra tiesos, kad ne visa dabarties muzika tiesiog telpa į konvencionalius įrašymo formatus.


Kaip apibrėžtum asmeninę bei ansamblio sėkmę?


Man pastaruoju metu, tai bandymas atrasti balansą tarp tęstinumo ir laikinumo. Ansamblis yra nuolat kintantis, tiek organizacijoje, tiek kūryboje, tame egzistuoja labai didelis kiekis nestabilumo. Dažnai jaučiuosi tarsi su dideliu ansamblio ženklo skafandru sklęsčiau begravitacinėje zonoje. Bet kartais nusileidžiame visi kartu ant vieno ar kito projekto, kur tyrinėjame vis naujus, sau nepažintus muzikos laukus. Visgi nieko negaliu brėžti, galiu tik rodyti link tikslų, kurie, kaip planetos – jas matau, bet neįsivaizduoju, koks iki kiekvienos atstumas ir kokia kiekviena dydžio. Nuolat keičiu ir savo veiklas, nuo atlikėjos iki vadovės, nuo komunikatorės iki tyrėjos, nuo kuratorės iki dokumentų tvarkytojos. Kažkas tame yra labai nestabilaus, bet kartu suvokiu tai kaip dabarties etapą, kurio negaliu peršokti, nes einu paskui tai, kas atrodo prasminga.


*„Sticky Notes” - How to Understand (and enjoy!) Atonal Music

https://poddtoppen.se/podcast/1215386938/sticky-notes-the-classical-music-podcast/how-to-understand-and-enjoy-atonal-music