• Amanda Kiu

Kiek kainuoja herojaus darbo diena?

Updated: Jan 10

Šiandien buvau mokykloje. Ir kaip ten stebuklinga! Ne pastatas. Jis toks pats kaip daugelis kitų, su ilgais koridoriais, kurie kadaise simbolizavo ilgą vargą, nors dabar pagalvojus – kad tik tokie vargai būtų. Nors mano atveju pastatas renovuotas ir vis dar renovuojamas, dar gražesnis negu atsimenu, bet vis dėlto stebuklas yra jo viduje ir buvo visada – nepriklausomai nuo sienų grožio. Šiandien atėjau pas mokytojas ir net nesitikėjau pamatyti tiek šviesos... Visur sklidina gėrio nors imk ir rink iš kiekvieno kampo, nuo žemės, ant lubų, kiekviename suole – viskas šviečia. Nuo mokytojų. Jos turi super galių. Ir tai faktas. Jos turbūt neprimena betmeno ar žmogaus voro, jų super galios iš pirmo žvilgsnio nepastebimos.


Nesu sutikusi kito tokio žmogaus... Kuris kiekvieną dieną praveda po 6 ar 7 pamokas 30-čiai vaikų. Kiekvienam atiduoda dalelę savęs, dalelę gėrio, išminties, supratimo, kuris po 5 valandų intensyvaus bendravimo, aiškinimo po įvairių situacijų sprendimo tiesiog šypsosi, lyg niekur nieko. Kiekvienos pamokos metu bendrauja su 30 vaikų. Skirtingų vaikų. Kiekvienam paaiškina asmeniškai – nes puikiai žino, kad galima nesuprasti ir kaip svarbu, kad kiekvienas suprastų tinkamai, net jeigu aiškinti reikia po kelis kartus. Kiekvieną paguodžia. Tikrai. Žinau, nes ir mane ne kartą guodė, kiek daug patarė, ramino, kiek kartų parodė kelią, kiek kartų stengėsi, kad man būtų geriau. Gėda, bet atgal turbūt mažai ką atidaviau, mielai atiduočiau daugiau, tačiau dar nemoku ir nežinau ar tai galima išmokti.


Esu tikra, kad lygiai taip vyksta ir dabar. Juk niekas nepasikeitė. Kiekvieną reikia užjausti, padrąsinti, paguosti, patarti. Su kitu reikia pasijuokti ar jam padėti. Šie žmonės žino beveik viską. Žino ne tik kiekvieno vardą ir pavardę, bet ir pomėgius, būrelius, kas sekasi ir kas ne, kodėl jo elgesys toks arba kitoks. Dar žinoma turi auklėjamąją klasę, kurią sudaro 30 vaikų ir, kuriems taip pat padeda, jais rūpinasi. Apie juos taip pat žino be galo daug, padeda spręsti jų problemas, net tėvams, kurie dažnai su savo vaikais praleidžia mažiau laiko negu mokytojai, papasakoja apie jų vaiką, jo pasiekimus ir nesėkmes. Sunku suprasti kur telpa tiek daug informacijos...


Palaukit. Jų smegenyse saugomas dar vienas failas. Jame saugoma informacija apie lietuvių kalbos linksnius, matematines formules, angliavandenilių susidarymą, fotosintezę ir dar daug dalykų, kuriais jie dalinasi kas 45 minutes, su 30 vaikų, 6 kartus per dieną. Per pertraukas jos ne visada spėja atsigerti kavos ar pavalgyti. Bet retai kada pamiršta užpildyti dienyną, nueiti į posėdį, parengti pamokų planą ir galiausiai nepamirši suorganizuoti artėjančią mokyklinę šventę arba ekskursiją. Na ir dienos pabaigoje, kai visi jau išklausyti, kai sudarytas pamokų planas ir ekskursija užsakyta, kai visi pažymiai į dienyną suvesti ir namų darbai užduoti – jau galima atsigerti kavos. Bet prieš tai – šūsnis mokinių darbų, rašinių, kontrolinių, testų ir patikrinimų. O rytoj ir vėl 6 pamokos.


Ir šiandien man šie žmonės šypsojosi. Ir aš negalėjau nesišypsoti atgal. Ir dabar negaliu nustoti. Juk aš sutikau super herojus. Tokius tikrus, nė kiek nesuvaidintus, be specialių kostiumų ar dekoracijų. Tiesiog žmones, kurie kiekvieną dieną atiduoda savo šviesą, kad kiti spindėtų. Atiduoda savo laiką, energiją, žinias, gerumą, supratimą. Ir man užėjus jie vis dar turi ką duoti. Nors šiandien pasidalinti norėjau aš, vis tiek, net ir nenorėdama, pasiėmiau daugiau tiesiog todėl, kad jie kitaip nemoka. Tai jų super galios, kurios kuria milžinišką stebuklą. Mokyklą baigiau prieš 2 metus. Ir dabar grįžusi ten, pagaliau suprantu, kodėl tėvai ir seneliai taip nostalgiškai prisimena mokyklą. Nes ten tyliai, neprašydami bei nesitikėdami jokių ditirambų, kantriai kiekvieną dieną save atiduoda herojai. O aš dar vaikystėje naiviai tikėjausi sutikti ką nors stebuklingo, pasirodo sutikau, tik nepastebėjau...