• Greta Samušytė

Koks mažas prieš gamtos galybę yra žmogus

Turiu bjaurią savybę leisti mintims užsisukti į nesibaigiančias spirales. Tos minčių spiralės būna skirtos gilintis į problemas ir jas spręsti. Arba sukurti galimas problemas ir mėginti jas išspręsti tam atvejui, kad būčiau pasiruošusi, jei problema išties iškiltų realybėje. Overthinking? Tikrai taip. Problemų, į kurių ratą įsisuku būna pačių įvairiausių. Didžiausia bėda, kad tas mėginimas jas išspręsti neturi pabaigos, nes pačios problemos jau savaime neturi pabaigos. Išsprendus vieną, greitai atsiranda kita. Tai visiškas laiko, energijos ir nervų švaistymas, šitą aš žinau. Tačiau sąmoningumo, kad ir kaip stipriai mėginčiau jį ugdyti, vis dar pritrūksta ir aš vis pagaunu save skęstančią vienoje iš spiralių be išėjimo. Mėginimai išspręsti VISAS problemas – ir esamas, ir įsivaizduojamas – valgo laiką, aš jaučiuosi vis labiau įsitempusi ir nervinga, pasaulis atrodo vis tamsesnė vieta, nes mano akiratis susitraukia iki PROBLEMOS, ir niekas aplink daugiau, rodos, nebeegzistuoja.





Mėginimai išspręsti visas įmanomas problemas gali tęstis ilgai. Dažniausiai pavyksta save pagauti ir pasakyti STOP, tačiau tikrai ne visada. Kai matau, kad situacija nebevaldoma, gręsia nervinis išsekimas, o pati savęs sustabdyti nebesugebu, pabėgu. Į gamtą.

Ne be reikalo gamtą žmonės vadina „motina“. Ji visada žmogų priima pas save tokį, koks jis yra, ji neteisia, nesmerkia ir nemėgina pakeisti. Ji būna su tavimi net sunkiausiomis akimirkomis ir laiko tave apglėbusi savo išmintingomis, kantriomis rankomis.


Taigi, „susirinkusi“ visas minčių spirales ir nusigavusi į kokį nors gražų ir atokų gamtos kampelį, visų pirma, aš įsijaučiu ir susilieju su gamtos skleidžiama ramybe. Būna nepaprastai gera įsiklausyti į vėją, lietų, sniegą, gyvūnų keliamus garsus, užuosti gaivų, tyrą orą, pajausti vėją. Tampu dalimi to, kas ramiai ir lėtai vyksta aplink mane, to, kas nepakeičiama ir niekaip nuo manęs nepriklauso. Protas nurimsta, mintys tampa skaidresnės ir ne tokios susipainiojusios.


Antra, imu stebėti gamtą. Koks platus ir beribis yra dangus, kokios spalvos yra debesys ir kaip greitai ar lėtai jie plaukia virš mano galvos. Kokie dideli ir tvirti medžiai auga aplink, kaip siūbuoja jų šakos ir šlama lapai. Kokios senos, gremėzdiškos ir laikui nepasiduodančios kalvos matosi tolumoje, net per daug metų jų neįveikė vėjas ar audros. Pro šalį teka upė, kuri niekada nesustoja, nieko nelaukia, niekam nepasiduoda, koks vėsus ir gilus jos vanduo. Ir viskas aplink tiesiog YRA taip, kaip turi būti. Tada ir atsiranda suvokimas, kad mano problemos ir aš pati esu maža ir nereikšminga palyginus su gamta, jos jėga ir dėsniais. Tai būna suvokimas, kuris išlaisvina nuo visų minčių ratų ir spiralių, o mano galvoje įsivyrauja tyla ir ramybė. Išgaruoja visas savęs ir savo problemų sureikšminimas, o sveikas protas sugrįžta.


Man atrodo, daugelis taip daro, mėgina išspręsti viską – visą savo gyvenimą, kaip uždavinį. Sustoti tikrai sunku, bet kartais, galbūt, užtenka stabtelėti ir apsidairyti. Prisiminti, kad ne mes esame pasaulio valdovai, ne mes kuriame dėsnius ir tikrai nuo mūsų priklauso daug mažiau, nei manome, mes ne dievai, visko kontroliuoti ir visko suvaldyti negalime. Mes esame dalis visumos, esame dalis gamtos.


Kitą kartą, kai užsisuksite minčių karuselėje mėgindami ,,išspręsti'' gyvenimą, suvaldyti ir kontroliuoti viską aplink save, prisiminkite, kad ne viskas yra jūsų valioje ir ne viską jūs galite kontroliuoti, o jūsų kasdienės bėdos ir maži nesusipratimai nėra tokie svarbūs ir verti dėmesio, kaip jūs galvojate. Nusiraminkite ir mėgaukitės BUVIMU.