• UNIVERS

Naktis

Updated: Nov 24, 2019

Iš pirmo žvilgsnio kapinėse nieko nėra, tačiau įdėmiau įsižiūrėjęs, galėjai pamatyti dvi juodesnes už naktį figūras, vis bejudančias tamsoje. Jas abi čia atgynė skirtingi tikslai - viena iš jų norėjo tik pasimelsti, pabūti prie kapo ir pakvėpuoti nakties tyla, antrąjai tyla nerūpėjo. Ji buvo su ausinėmis ir bloknotu, atsišliejusi į matomai giminaičio antkapį ji kažką rašė. Abu žmonės elgėsi tyliai, kol staiga vienas iš jų ėmė dainuoti. Negarsiai, vos pertraukdamas ramybę, tačiau dieviškai gražus merginos balsas liejosi iš lūpų, išlaisvindamas mintis. Vaikinas krūpteli. Nė nemanė, kad kapinėse gali būti dar kažkas. Be to, balsas pasirodė įkyriai pažįstamas - lyg daina, kurios melodiją žinai puikiai, o pavadinimą ir užmiršti. Antroji būtybė, matyt, turėdama daugiau jėgos kojose, atsistojo ir pradėjo eiti link melomanės. Patyliukais, iš lėto, vis labiau įsiklausydamas, vaikinas artėjo prie dainininkės. Tačiau kai pasiekė ją, visiškai išgirdo jos balsą ir pamatė veidą, nušviestą milijardo žvaigždžių, tuo metu kabujusio virš jų, jis nustėro. Veidas buvo daug daugiau nei pažįstamas. Jos veidas buvo stebėtas, sapnuotas ir įsivaizduotas daugiau nei tūkstančius kartų. Mergina taip pat nustebo - net slapčiausioje širdies kertelėje ji jau nebesitikėjo kada nors realiai pamatyti žmogų, dabar klūpantį priešais ją. Nei vienas nepratarė nė žodžio. Fone skambanti Passenger "Let her go" išreiškė visus jausmus, neišsakytus nuo pat bendravimo pabaigos, nes abiems toji daina reiškė tiek pat daug. Vaikinas, vis dar tylėdamas, ištiesė ranką senai simpatijai. Jų pirštai susikabino, o kūnai paliko kapines. Viską vainikavo iškilminga nakties tyla.


Autorė Paulina Dalbokaitė