• Agnė Dailidytė

Nėra manęs vakar ir manęs rytoj

Updated: Apr 1

Kiekvienais metais, dieną prieš arba dieną po naujų metų šventės, aš parašau laišką sau metams į priekį. Visada rašau pirmu asmeniu, lyg bendraučiau su drauge ir pasakočiau jai ką per metus laiko išmokau, sužinojau, kaip užaugau ir kiek pažadų įvykdžiau. Aptariu visas meilės dramas, pasiekimus ir keliones bei parašau pačią aktualiausią citatą iš perskaitytų knygų, palinkėjimą ateinantiems metams ir pagrindinius lūkesčius, kuo norėčiau, kad ta kita „aš“ taptų.


Kadangi beveik visi laiško žodžiai ir linkėjimai per metus pasimiršta, atvertus laišką po metų atrodo, jog laišką gavai nuo kito žmogaus. Tik rašymo stilius labai panašus į skaitytojos. Malonus jausmas apima skaitant lūkesčius, kuriuos visiškai nesąmoningai pavyko išpildyti, bei gyvenimo pasirinkimo vingius, kurie prieš metus atrodė tik kaip trapūs ateities muilo burbulai. Kiekvienas tas laiškas (o jų susikaupė visai nemažai) įkūnija visai kitokią asmenybę, kuri, tikriausiai, jau tik maža dalimi yra „aš“.

Voldemortas savo sielą išdalino į horokrusus (jeigu nesuprantate, apie ką aš kalbu, man labai gaila jūsų vaikystės), o aš savo asmenybės užkampius saugoti patikėjau laiškams.

Dažnai tenka skaityti ar klausyti sėkmingų žmonių istorijų ir patarimų, jog norint pasiekti savo tikslų ar bent jau suprasti kokie jie yra, pirmiausia reikia juos užrašyti. Nemanau, jog šių mano laiškų tikslas yra išpildyti gyvenimo siekius ir nemanau, jog juos naudoju kaip terapiją „ateities sau“. Rašyti laišką apie (trumpą) metų trukmės laikotarpį – tai tarsi būdas viską kas buvo ir viską kas bus suvesti į vieną akimirką, išgyventi jos grožį ir sugerti visų svajonių, lūkesčių ir prisiminimų energiją į vieną tašką „dabar“ ir lygiai po vienerių metų išgyventi jį dar kartą.


Čia laiško sau aš nerašysiu. Jį sukursiu senamadiškai – popieriaus, tušinuko ir voko pagalba, ant kurio išraitysiu kokią nors sąmojingą frazę, kuri daugumai, tikriausiai, skambėtų lėkštai, o man kitais metais primins kokia naiviai išmintinga aš maniau esanti. Tačiau vieną banalią mintį aš paliksiu ir čia. Jog nėra manęs vakar ir manęs rytoj. Buvo ir bus tik laiškai, o aš ir jūs esame tik dabar. Todėl, kad ir kaip svarbu realizuoti savo užrašytus tikslus, svarbiausias gyvenimo tarpsnis yra ir visada bus dabar. Ir, tikriausiai, mums visiems šią banalią frazę reikėtų nuoširdžiai suvokti. Ne, negyventi, „lyg būtų likusi viena diena“ (baisus posakis), o džiaugtis ir priimti visas metų pamokas, skaudulius ir džiaugsmus, bei jų pagalba ne atsakyti į klausimą „kas aš esu“, o paprasčiausiai pasidžiaugti būsena „aš esu“.