• Coco.Bry

Nieko skaudesnio mano gyvenime nebuvo, kaip Tu.

Updated: Mar 29

Aš sunkiai sergu. Sergu kiekvieną sekundę, kurioj prisimenu tavo kvapą. Tą sekundę man sulūžta visi kaulai, širdis skyla į milijardus dalių, oda lupasi nuo mano kūno, o visas vidus drebėdamas klykia ir bando išvemti tą didelį skaudulį. Kas liko iš mūsų, tik apdegintos ir sudraskytos skiautės ir miražas, kai Tave palikau ten, stovėti rėkiantį iš skausmo. Tada many sutrūko ir venos, ir kapiliarai, krauju pasruvo net dantys ir plaukai. Supratau, kad turiu palaidoti Tave gyvą.


Aš prašiau ir Tavęs ir Dievo, ir išėjusių sielų, ir likimo, kad mes nueitume gyvenimą kartu iki galo. Meldžiau, kad paliktų man Tave. Tramdžiau save, kai viskas darėsi nevaldoma, kai Tu pasidarei šaltas kaip ledas, kai nebegirdėjai manęs, atsukai man nugarą, kai nesigailėjai manęs, kai palikdavai mane tarp klykiančių sienų. Mano akys ne kartą Tau sakė „palik savo sielą su manim“, balsas rėkė taip, kad net dingo garsas, tačiau tu vis tiek iškeitei mane pats to nesuprasdamas. Jaučiausi taip, lyg nerčiausi kilpą ant kaklo, o tu nustumtum kėdę man ir žiūrėtum, kaip aš uždūstu. O tada dar stipriau priveržtum kilpą, kad virvė gerai įsirėžtų ir pradėtų pjaustyti mano kaklą. Tu žudei mane, o aš vis garsiai šaukiau „Myliu Tave‘‘ visa savo esybe. Tu buvai mano mėgstamiausia spalva ir mėgstamiausia muzika, kuri nors ir įgrista, bet pagal ją vis tiek šoki, kaip kokia beždžionė pats nesuprasdamas kodėl. Buvai mano vasara – mėgstamiausias sezonas ištisus metus, didžiausias ketinimas, svajonė, mano patikimiausias grožio salonas, nes Tu suveldavai man plaukus ir sakydavai, jog tai gražiausia ir seniausia mados tendencija moterims.


Kažkada mūsų meilė žydėjo kaip nuostabi rožių puokštė, kaip neįtikimai didelis aguonų laukas. Tada ir apniukę debesys atrodydavo gražūs. Meilė mus įsuko lyg sūkurys, iš kurio nesinorėjo ištrūkti, nes buvo pilnas gaivaus oro, stipriai pripildančio mūsų plaučius. Ar prisimeni..? Kai tavęs jau nebuvo man apkarto raidė M ir iš jos visi prasidedantys žodžiai, net ir nelemtos metalo dirbtuvės primindavo, kas yra meilė. Tave primindavo net ir lauke besigananti karvė, kuri primindavo man, kaip tu valgai salotas. Lėktuvas, kai svajodavome, kad nuskraidinsi mane į pasaulio kraštą ir Dievas mums pamojuos ir pasakys, kad esame Dievo vaikai, kurie atrado Jo malonę, nes atrado Didžiąją Meilę.



Aš nežinau, kodėl gyvenimas taip sudėtas, kad turim palaidoti tuos, už kuriuos galim paaukoti savo sielą. Arba kodėl galim leisti jiems net iškirpti mums odą ir išplėštą širdį išmesti į atliekas. Kodėl už tuos, už kuriuos sutiktumėm kariauti su baisiausiu priešu, už kuriuos susidurtumėme su savo didžiausiomis baimėmis ar pašvęstume jiems visą savo gyvenimą, nereikia to. Kaip įmanoma taip įsispisti nagais ir dantim ir nepaleisti? Kodėl žmonių jausmai padalinti taip netolygiai? Arba kodėl žmonės patys viską sugriauna? Kodėl žmonės per silpni, kad išlaikytų tai? Visi vyrai, kuriuos sutikau po Tavęs niekada nieko nebereiškė, nors buvo ir geri, ir gražūs, ir turtingi, ir nuoširdūs. Bet aš lyg sraigė susigūždavau, įlįsdavau į savo kiautą ir niekada niekam daugiau neleidau manęs mylėti. Mano jausmų paletės spalva liko tik viena, kuri vadinosi skausmas. Skausmas, kuris užliedavo visą gėrį aplink ir apakino mane iki gyvenimo galo. Mačiau ir daug gražių dalykų, tačiau mačiau juos lyg spalvas per pilką stiklą.





Supratau, kad gyvenimą tvarkome mes patys, tačiau likimas parenka, ką mums skirta įsimylėti ir nei koks programišius ar visažinis čia negali padėti. Sunkiausia buvo pasirinkti, gyventi su tuo, ką beprotiškai myli ir žinai, kad jis myli taip pat, tačiau to nevertina ir yra per silpnas susitvarkyti su savimi, ar gyventi su skausmu ir spengiančia tyla, laisve ir visomis galimybėmis. Lygiakraštis trikampis – mano gyvenimo laikas, kai visi kampai ir kraštinės buvo lygūs ir aš turėjau pasirinkti, kuriuo kampu būtų teisingiausia pakreipti savo gyvenimą. Viename kampe stovėjau aš, prieš mane stovėjai Tu, o paskutiniame – mano gyvenimas be Tavęs, be pažeminimų, be nesutarimų, toks vienišas ir toks tylus, kokį aš ir pasirinkau. Supratau, kad meilė yra nenutrūkstamas ryšys ir neužmirštamas jausmas, kuris lydi ir mane ir Tave kiekviename žingsnyje. Meilė – didžiausia malonė ir giliausias nuopuolis, tai lyg širdį šildantis ir dažnai nudeginantis drakonas viduje, kuris niekada nemiršta..


Juokinga, kaip gali dėkoti už tai, kas tave žudo? Kaip gali mylėti savo priešą, kuriuo netikėtai tapo didžioji meilė, kurią taip vertinai? Suprasti ir priimti, atleisti ir galų gale padėkoti reikalavo visų jėgų, kokias tik turėjau. Atleidimas už blogus darbus ir dėkingumas už meilę, kuri ir darė laimingą, ir žudė - padarė mane stipresne ir pakėlė mano moralę į aukštumas.


Ačiū Tau, kad parodei man visas tikrosios meilės puses. Tai buvo nevykęs šonaslydis, po kurio aš sugebėjau oriai atsistoti, nusipurtyti purvą ir gyventi toliau. Tik viltis, kad viskas bus gerai mane vedė į priekį. Ir mano paskutinis noras, kad bent Tu užbaigtum savo gyvenimą ne vienas, laimingai ir ramiai.


Vąšelis ir vėl iškrito man iš rankų, nebepajėgiu net šiūptelėti paskutinio šaukšto sriubos. Ir vėl mano kaulai lūžta, plaukai ir dantys kraujuoja, oda lupasi nuo mano kūno. Visi slenksčiai peržengti, sąžinė rami ir tik Tu.. Tik Tu taip stipriai įsirėžęs dar laikaisi. O aš jaučiu kaip išnykstu. Nuėjau 89 metų gyvenimo kelią ir šiandien mano paskutinė diena, kurią pabaigsiu ligoninės palatoje iš beprotiško skausmo, kurio neįmanoma numalšinti jokiais vaistais. Pagaliau pradingsiu ir būsiu ten, kur tik tuštuma supras tuštumą.

Žinok, kad nieko skaudesnio mano gyvenime nebuvo, kaip Tu.