• Amanda Kiu

Pabandom iš naujo?

Updated: Feb 8

Ta širdis ilgai nežinojo ką daryti. Kai sužinojo, neleido protas. Ta velniška priešprieša, kuri, o tu nelaime, taip dažnai iškyla. Ir tą rytą, kai visi puolė prie kompiuterių, protas buvo pamiršęs, kokia tai diena. Ir tik tada, kai visi jau džiaugėsi, prabudęs vis tik suprato, kad ir jam laikas žvilgterti. Supratusi, ką akys pamatė, širdis trumpam apmirė. O protas... Iš tiesų, išėjo įkvėpti gryno oro. Kaip jaustis? Tas protas nori ar nenori? O širdis? O kuris turi atsakyti už šiuos sprendimus? Klausimų kilo nemažai. O dar tas kompiuterio ekrane spindintis žodis „Sveikiname“ prie studijų programos pavadinimo. Protas puikiai žinojo, kad šis žodis reiškia geras naujienas, bet širdis nujautė, kad nereikia būti naiviai, protas gali meluoti.


Žinau, kad pati kalta. Ir kad apsispręsti bei srėbti turėsiu pati. Bet nežinau, kiek toje galvoje tuo metu buvo to proto ir ką jis tuo metu veikė. Ir iš viso, kodėl toje galvoje kilo mintis stoti bet kur, kai širdis atsakymą turi. Gaila, širdis jį sužinojo vėliau, negu galva nusprendė kokius dalykus mokysis mokykloje. Bet tai smulkmena. Ne smulkmena vyksta po fakto. Po to fakto, kad vis dėlto ranka juodu ant balto parašė – studijuosiu.

Protas galėjo džiaugtis bent dėl artimųjų sveikinimų, nors širdis nebuvo linkusi jų priimti. Kažkaip keista.



Nuo tos dienos prasidėjo 139 dienos laukimo, kol baigsis. Tokio nuoširdaus, kad net nuostabu. Iki tol nežinojau, kad toks nuoširdus laukimas įmanomas. Kiekvieną rytą, 139 rytus nei protas, nei širdis nerado sau vietos. Jie abu intensyviai kovojo iki pat vėlumos. Nors abu būtų puikiai sutarę kiekvieną rytą – tegu ši diena baigiasi taip greitai, kaip įmanoma. Eidama į paskaitą stengdavausi mėgautis bent žingsniais, nes žinojau, kad šiandien daugiau kuo mėgautis greičiausiai nebus. Kiekvienas savaitgalis traukinyje namo – išsilaisvinimas, bet kartu ir spektaklis. Spektaklis, kad gerai. Kad susitvarkysiu. Kiekvienas pirmadienis - iššūkis, nes nėra lengva grįžti į dieną, kurios nekenti dar net neišaušus rytui.


Ir tai ne todėl, kad ten blogai. Ne todėl, kad žmonės ne tie. Ir dėstytojai geri. O kaip įdomu laboratorijoje! Bet ne man. Ne tai širdžiai, ne tam protui.


Ir tai ne sunkiausia dalis. Žmonės kartoja – jei nori, kad tau palengvėtų, išsikalbėk, pasipasakok apie savo problemas. Ir tai veikia. Bet ne šį kartą. Tai veikė tik iš dalies. Draugai - nuostabus dalykas. Širdis tik jiems galėjo atsiverti. Ten ji galėjo rasti palaikymą. Tačiau visai kas kita, kai tai garsiai ištari giminėms, šeimai. Juk tokia gera specialybė. Juk nemokama vieta. Tai dar priprasi. Mums iš pradžių irgi taip buvo. Visur taip yra. Širdis jų nekaltina. Juk žinau, kad nori gero. Gaila, tačiau nuo to situacija nepalengvėja. Atvirkščiai.


Mano apsisprendimui prireikė gal 1000 skambučių draugam – tiesiog tam, kad žinočiau, jog yra, kas mane palaiko. Reikėjo nueiti gal 100 kilometrų, kad nusiraminčiau, kad viską apgalvočiau, kad sukaupčiau drąsos. Reikėjo parašyti gal milijoną žodžių, kad jie man įrodytų, kad aš sau nemeluoju. Niekada nežinojau, ar mano adresu vartojamas epitetas ožka yra geras. Bet šioje situacijoje įsitikinau. Nes labiausiai reikėjo būti ožka. Reikėjo ožiško užsispyrimo. Tiesiog ateiti ir parašyti juodu ant balto, kad tai – ne mano kelias.


Ir nemeluosiu, tai buvo neįtikėtinai sunku. Atrodo, kas čia tokio. Bet tai buvo ilgas kelias. Įrodymo ir sau ir kitiems. Kad galiu, kad žinau. Buvo daug apmąstymų bei abejonių. Nors širdis tvirtai tikėjo sprendimu, protas ne kartą priešinosi. Kiekvienas mažas momentas, kiekvienas žodis strigo giliai. Ir kaip vis dėlto džiaugiuosi, kad nepasidaviau.


Kažkaip labai keista. Kai per dieną laisvai gali parašyti kelis tūkstančius žodžių, bet parašyti tuos vos kelis – velniškai sunku. Nes už jų nežinomybė. Bet kartu ir žinojimas, kad esu užsispyrusi bei pakankamai stipri, kad galėčiau pakovoti už savo tikslus. Pamenu tą dieną, kai viską nutraukiau. Buvo taip neapsakomai keista. Nebuvau tikra, ar turiu džiaugtis. Pagalvojau – kaip žiūrės aplinkiniai... Bet dabar suprantu – tai tikrai buvo proga džiaugtis.

Ir štai esu ten, kur noriu. Ir viskas kitaip. Ne, netiesa, kad visiems iš pradžių nepatinka. Patinka. Gyvenu ten pat. Mokausi ten pat. Taip pat einu į paskaitas. Bet viskas kitaip. Kitaip, nes esu savo vietoje. Kitaip, nes taip turi būti. O kaip norėčiau, kad visi, kurie galvoja, kad mokytis iš pradžių nepatinka niekam, pajaustų tą kitaip. Mano nuoširdų kitaip.


Labai nuoširdžiai prašau – svajokite ir tikėkite svajonėmis. Užsispirkite ir dirbkite jų link. Nemėgstu tų klišinių frazių, bet tikiu, kad svajonės pasiekiamos. Net jei jos velniškai toli. Traukinys link jų – darbas ir užsispyrimas. Aš įrodžiau sau ir kitiems. O kaip būtų smagu tokių įrodymų aplinkui matyti daugiau.