• UNIVERS

Ramybė

Updated: Nov 24, 2019


Besileidžianti saulė nudažo žydrą vasaros dangų auksiniu rausvumu. Jos akiratyje matosi didelis maniežas, kurio viduje slepiasi trys raitelės. Viena iš jų, matyt, jau baigusi treniruotę, išeina iš jo, vesdamasi žirgą. Jau nori vesti kumelę į arklides, kai staiga išgirsta trenerės šūksnį. Laiminga vėl lipa ant žirgo ir risčia pasileidžia per aukštą pievą vartų link. Vartams prasivėrus, kanopos nedrąsiai paliečia žvyrkelio taką. Lyg ragaudamos uždrausto vaisiaus, mergina ir kumelė baugščiai žengia pirmuosius žingsnius už metalinės tvoros. Tačiau drąsa vis artėja, kol galiausiai ji užplūdo susidvejinusias širdis ir žirgas šuoliais pasileido į priekį. Juodvi nepaisė nieko – nei ateinančios tamsos, kuri vis kišo koją kumelei; nei mėnulio pilnaties, kuri lyg didelė akis stebėjo du judančius padarus; nei nuovargio, kuris pradėjo apimti abi gyvybes. Jų tikslas buvo pamatyti vietą, kuri merginai drebindavo širdį, todėl jų niekas ir nestabdė. Šuoliai virto žingsniais tik tuomet, kai matėsi nebe viena, o dvi mėnulio pilnatys. Mergina sustabdė kumelę, leido jai atsikvėpti, o pati drebančiomis kojomis nuslinko prie vandens. Sukryžiavusi kojas atsisėdo ir stebeilyjo į tolį. Jai nerūpėjo, kad žirgas pabėgs – bet ji ir nebėgo. Tiesiog priėjo prie raitelės, pasižiūrėjo į ją protingomis akimis. Mergina iškart susivokė ir nuėmė kumelei balną bei kamanas. Pasidėjo juos šalia ir vėl atsisėdo lotoso poza. Žirgas atsigulė šalia jos ir abi stebėjo naktį. Tamsą, beraibuliuojančią upės paviršiumi. O virš mažo miestelio, kartu su rūku, sklandė Ramybė.


Autorė Paulina Dalbokaitė