• Amanda Kiu

Reikėjo važiuoti prie jūros

Updated: Mar 6

Iš tiesų tai taip. Tikrai. Na iš tikro taip ir yra – jis taip galvojo. O šiaip jau. Apskritai. Šiaip tai vaikščiojo jis kvadratais dažniausiai. Tokie kambariai. Ir baldų jis nestatė. Reikia erdvės. Jei galėtų ir sienas išgriautų. Bet nebūtų patogu gyventi su kaimynais. Jie stato baldus. Bet jie nedainuoja. Ypač naktimis. O ryte krebžda. Bet vis tiek nedainuoja. O jie bent bandė? Jis nebuvo to girdėjęs. Net ir jautęs nebuvo. Nes šiaip jau pajausti gal būt yra geriau. Gal būt. Gal nebūt. Bet jam buvo. Jam buvo geriau ne baldai, ne sienos, ne rūbai. Geriau jam buvo jausti.


Netoliese čiurleno upelis. Jis kartais tai darydavo velniškai garsiai. Jo muzika, kaskart vis kitokia. Instrumentas, kuris negali pakartoti tos pačios melodijos. Jis ramina. Gydo. Verkia. Rėkia. Ir tai kažkaip keistai siejasi su tuo kas jau yra jausta.


Dabar jis sėdėjo prie upelio. Negalvojo nieko. Labiau už viską jis norėjo bėgti, rėkti, šaukti, spiegti, slėptis ar tiesiog prasmegti. Bet jis tiesiog sėdėjo. Tą vakarą upelis buvo ramus. Ir kodėl ramus? Juk viduje viskas griūva, norisi, kad pasaulis išnyktų, kaip galima taip ramiai? Galima. Sėdėjo lygiai iki vidurnakčio. Juk niekas nelaukė. Niekas neprašė. Niekas nežinojo. Tada išėjo. Bėgo. Taip toli kaip buvo įmanoma. Sustojo. Ramiu žingsniu nupėdino namo. Lyg niekur nieko. Niekur nieko ir nebuvo. Šalia, mintyse, žodžiuose. Nebuvo nieko.


Ryte jis atsikėlė ir nusiprausė. Nė pats nebeatsimena ar valgė ir nežino ar ta jo gerta arbata užplikyta dar šią savaitę. Nuėjo į darbą. O vakare upelis jau nebebuvo toks ramus. Jis ošia kaip ir pirmadienį. Bet truputį tyliau negu praeitą savaitę. Bet vis vien. Tai nieko nekeitė.


Iki saulės.


Tą vakarą jis nėjo prie upelio. Jis gėrė karštą arbatą. Toli nuo upelio. Prie jūros. Ir šios bangos iš tiesų taip švelniai glostė. Seniau niekas jam to nesakė. Kad jūra tokia nuostabi. Čia galima bėgti pakrante ir leisti bangoms švelniai kutenti padus. Įsivaizdavo, kad bėga per debesis. Čia galima įsivaizduoti! Ar jūs žinojote kokio dangiško skonio cukraus vata? Prie jūros net kriauklių yra!


Pasirodo, reikėjo važiuoti prie jūros.