• Severiūtė

Sėkmė

Updated: Feb 10

Žiūrime į žmogų, kuriam viskas pavyksta: gauna gerus pažymius, padaro geriausius namų darbus, sutaria su aplinkiniais, šypsosi, džiaugiasi gyvenimu, su juo sveikinasi daug žmonių... Sėkmingas. Šį žmogų lydi sėkmė.

Po velnių, ne. Lyg kino filme matome tik galutinį, tobulą produktą. Tačiau mes nematome kitos „sėkmingo“ žmogaus pusės. Tų nesuskaičiuojamų valandų darbo, bemiegių naktų, atimtų miego valandų. Skausmo juntamo akyse nuo kompiuterio ekrano, nuovargio, kurį žmogus bando paslėpti besišypsodamas. Jis privalo būti laimingas, kad pasaulis kitiems būtų gražesnis. Mes nematome, kiek darbo, savęs, širdies jis įdeda į visus darbus, kad jie būtų kuo geresni. Nematome skiriamo laiko konspektuotis, ruošimosi ne paskutinę naktį, nematome žmogaus ašarų, viduje atsirandančios tuštumos, kovos su savimi, dūžtančių tikslų ir vilčių bei negirdime jo minčių manančių, kad jis nevykėlis, nesugebantis, niekam tinkamas.. Nematome to žmogaus begalinio darbo su savimi, kad prisiverstų šypsotis, to ilgo kelio per kurį jis išmoko džiaugtis mažais dalykais: krentančiais rudeniniais lapais ar lietumi.

Mes matome prieš save besišypsantį veidą, gerą darbą, matome to žmogaus nuotraukas iš įvairiausių renginių / veiklų... Ir vadiname visa tai sėkme. Per vargą ir prakaitą išgrįstą kelią mes tiesiog pavadiname sėkme.

O jis šypsosis, kai sakysite „tau pasisekė“, bet viduje grius sienos ir lubos, jog viskas atrodo taip easy. Aš neneigsiu, kad nėra sėkmės. Ji yra – egzistuoja žmonių, kurie beveik nieko nedaro, o tik eina per gyvenimą besinaudodami savo sėkme. Džiaugiuosi už juos :) o mums telieka šypsotis.