• Amanda Kiu

Ten buvo mažas langelis

Updated: May 1

Namas. Kiekvieną rytą, kad ir kur eidavau, važiuodavau ar net skrisdavau nuolat tekdavo jį pastebėti. Buvo jis nemažas. Nors, pagalvojus, gal ne toks ir didelis.

Kad ir kiek kartų pro jį ėjau mano akį visada patraukdavo langai. Tie dideli, žemę siekiantys langai. Juose tiek daug atsispindėdavo.


Pro juos kartais matydavosi žmonės esantys name. Jie sėdėdavo prie stalo ir juokdavosi, gėrė arbatą, žaidė žaidimus, šypsojosi. Kartais per juos buvo galima pastebėti šunelį. Tokį mažą šunelį, kuris vos tik radęs kamuoliuką bėgdavo iš vieno namo kampo į kitą linksmai jį ridendamas grindimis. Šunelis atrodydavo be galo laimingas bei mylimas.

Pro kairėje namo pusėje esantį langą kartais buvo galima matyti mergaitę. Ji turėjo lėlių namą, kuris, matyt, jai labai patiko. Jei eidavau pro namą vakare, žvilgtelėjus pro langą pamatydavau, kaip ji kiekvieną savo lėlę sušukuoja, perengia kitais rūbais bei paguldo į lovelę. Tai matydavau dažnai, todėl, kad eidavau pro namą būtent tuo metu, kai mergaitė rūpindavosi lėlėmis. Nors tiesą sakant nežinau, galbūt ji taip darydavo nuolatos.

Aušros Petrauskaitės nuotrauka

Pro kitą langą kartas nuo karto pastebėdavau vaikiną. Jo lange dažniausiai būdavo tamsu. Bet tomis dienomis, kai lange degdavo šviesa, vaikinas dažniausiai būdavo įnikęs į knygą. Knygų, kurios jį taip domino, deja, įžiūrėti nebuvo įmanoma, dažniausiai, kai jį pastebėdavau, jo rankose būdavo vis kita knyga.


Pro vienintelį langą, kuris, skirtingai nuo kitų, buvo nedidelis, matėsi virtuvė. Joje kartas nuo karto buvo galima pastebėti vyrą, kuris kažką taip įnirtingai vis kepdavo ar virdavo. Langas dažnai būdavo atidarytas, tikriausiai dėl virtuvėje esančių garų. Kaip taisyklė, kiekvieną kartą, kai pastebėdavau gaminantį vyrą, pro langą matėsi ir šunelis. Jis, matyt, tikėjosi, kad jam nukris koks skanesnis kąsnelis.


Atrodo paprastas namas, bet kodėl jis patraukė mano akį? Iš išorės - tai visiškai paprastas, baltų plytų namas su dideliu kiemu, terasa bei dar visai nedidele gyvatvore ir labai gražiu raudonu stogu. Bet ne tai jį skyrė iš kitų. Iš kitų jį skyrė laimė. Jame gyveno laimė. Visada taip maniau. Ta laimė šviesdavo pro langus, vos moteriai raudonais plaukais grįžus namo. Ta laimė spindėdavo, kai einant pro namą jame vakarieniaudavo. Garuodavo šiltas maistas, moteris vis kažką pasakodavo ir juokdavosi. Niekada nemačiau, kad vaikinas kalbėtų, bet jis nuolatos šypsodavosi. Ir net jei jį pastebėdavau tik kelias sekundes, buvau tikra – jo šypsena nuoširdi. Mergaitė taip pat būdavo linksma, prie stalo sėdėdavo su savo lėlėmis. O vyras besiklausydamas moters vis juokdavosi iš jos žodžių. Tame name gyveno laimė. Ar bent aš taip galvojau.



Vieną naktį iš balkono pažvelgiau į gatvę ir nors visi namai miegojo, viename lange degė šviesa. To baltų plytų namo lange. Bet dar niekada nebuvau mačiusi, kad būtent ten, pačiame namo viršuje būtų langelis. Langelis buvo toks mažas, vos pastebimas. Gal todėl niekada jo nepastebėjau. Pasidarė be galo smalsu, kodėl ten dega šviesa. Pažiūrėjau į langelį įdėmiau. Ten buvo vienišas veidas. Senolės veidas. Ji tiesiog žiūrėjo pro langelį. Ji nieko nesakė, jos veidas nebuvo iškreiptas jokios mimikos. Bet akyse buvo galima pastebėti neviltį bei vienišumą.


Nors šį namą matydavau bene kiekvieną dieną, senolės nebuvau mačiusi. Apėmė keistas jausmas. Visada buvau įsitikinus, kad šiame name gyvena laimė ir tik laimė. Juk ji būdavo kiekvieno šeimos nario akyse visada man pažvelgus pro langą. Juk dideli langai visada spinduliuodavo tik šiluma, laime, juoku bei ramybe. Bet niekada nepastebėjau to mažo langelio pačiame viršuje. Langelio, kurį pamačiau tą naktį. Kuris man parodė, kad net po gražiomis baltomis plytomis bei raudonu stogu slepiasi ne tik laimė. Kad net ten yra vienišumo, šaltumo bei nevilties. Daugiau niekada nebeatsisuku į šį namą. Kiekvieną kartą pro namą žingsniuoju vis spartesniu žingsniu. Nes žinau, kad viršuje yra tas mažas langelis.