Trumpai apie gamtą

Žmonės natūraliai yra linkę saugoti ir branginti tai, ką yra sukūrę. Todėl myli savo vaikus, namus, parašytas knygas, nutapytus paveikslus, net pinigus (juk šitiek laiko ir pastangų buvo įdėta!) Visi suprantame, kad Notre-Dame ant medžių neauga, kaip ir prieš šimtus metų sukurtos freskos, todėl šie kūriniai ir yra tokie brangūs  —  taip daugiau niekas kitas nenutapys… O gal? Jei tik pabandytume pažiūrėti į daug žadančias perspektyvas žmonijai…


Ir nors gotikinės bažnyčios tikrai nenusiraškysi nuo kaimyno obels, obuolį tikrai rasi. Gal netgi kokio obuolio ir kriaušės hibrido bus galimybė paragauti. O ties Žemės pusiauju medžiai, krūmai, žolės, samanos, net požemiai augina ir kiek vikresnius sutvėrimus  —  mūsų protėvius šimpanzes (nors priklauso, kuria visko atsiradimo teorija tikėsi), begalę paukščių, roplių ir vabzdžių atstovų.


Bet mums, prie lengvo gyvenimo pripratusiems, tai sunku suvokti. Jei neauginame kambarinių augalų, kad gamta gyva pastebime tik pavasarį, sprogstantiems medžiams ir žydinčioms gėlėms pamažu naikinant iš po rudens užsilikusią sezoninę depresiją, vasarą, patogiai įsitaisius viloje prie jūros ar kokioje sodyboje, besibaigiant mobiliajam internetui, ir rudenį, kai krentantys auksaspalviai klevų lapai primena apie artėjantį liūčių ir peršlapusių batų sezoną. Tad kad galėtume daugiau gėlių pridovanoti, vis gražesnėse vilose apsistoti ir kad būtų daugiau vietų, kur batai mažiau šlaptų, pasiglemžiam vis didesnius natūralios gamtos plotus. 


Dauguma augalų ir gyvūnų turėtų jums daug ką papasakoti

Apie augalų pagaminamą deguonį turbūt net neverta pradėti pasakoti, nes jau ir taip daug kartų girdėta, o ir šiaip  —  „jei nematau, tai ir neskauda“. Neskauda dar ir dėl to, kad gamta ne mūsų pagaminta. Prisimenate tą jausmą, kai jūsų namai degė? Kai buvo užlieti upių vandeniu, nebeišitekančiu savose vagose? Arba kai garderobo nebespėjote pritaikyti prie kintančio kraštovaizdžio? Kai maisto nebeatsirado ten, kur esate ir jūs? O kaip jums tas jausmas, kai darydavosi vis karščiau, bet negalėjote atsigaivinti, nes buvote įaugę vienoje vietoje šimtui metų? Nieko neprimena? O dauguma augalų ir gyvūnų turėtų jums daug ką papasakoti. Ir nors, tarkim, Pripetės miestas parodė, kaip (palyginus) greitai biosfera gali atsistatyti, šiuo metu pasaulis tvirtu žingsniu vis dar juda link ribos, kai ir natūralus išgijimo mechanizmas nustos veikti ir gamtą gydyti turėsime dvigubai, trigubai, galbūt šimtą kartų ilgiau ir sunkiau, negu galėtume dabar. Žinoma, jei likimo žaidime išvis yra numatytas žmonijos išlikimas.


Negalime numoti ranka į visame pasaulyje vykstančius procesus ir tuo labiau negalime elgtis taip, lyg visi Žemės resursai priklausytų tik mums, be mūsų jais naudojasi galybė kitų gyvų organizmų, kurie, tarp kitko, visada atiduoda ir dalį savęs. Nebepjaukime šakos, ant kurios patys sėdime.