• UNIVERS

Vaikystė - šviesos ir tyrumo laikas

Updated: Mar 6

“Mylėkite vaikystę: skatinkite jos žaidimus, išdaigas, mielą instinktą. Kas iš mūsų nėra jos gailėjęsis, kai lūpose amžinai skardeno juokas, o sieloje buvo taika?” (Ž. Ž. Ruso)


Vaikystė… koks trapiai jaukus ir širdžiai šitaip mielas laikotarpis. Tai – toks nuostabus metas! Nors į viską žiūrima kiek naivokai, tas kasdienis džiugesys – dar ir dabar kuo aiškiausiai menamas. Kiek draugų, kiek nuotykių, kiek žaidimų. Kiemo draugus, ko gero, atsimenam visą gyvenimą. O jei dar pavyksta šią draugystę išsaugoti ir vėliau – jaučiam, kad esam laimingi, turėdami laiko patikrintą bendrystės jausmą.


Žinoma, ne kiekvieno vaikystė tokia tyra ir šviesi. Būna ir negandos kupinų dienų, ir nesusikalbėjimo momentų ar net psichologinės bei fizinės skriaudos. Pasitaiko. Matyt, ne veltui. Tai tik užaugina taip vadinamą „storą odą“ visiems atvejams, pačiam gyvenimui ir ateičiai. Nors, aišku, norėtųsi, kad visi žmonės prisimintų vaikystę tik gražią, saulėtą ir mielą...



Iš tėvų mokomės pažinti pasaulį, žaisti, suprasti, atjausti kitą, padėti nuskriaustam ar tam, kuriam, galbūt, nelabai sekasi. Mokomės pasidalinti kad ir tais pačiais žaislais ir, žiūrėk, - koks nuostabus tas dalijimosi momentas. Ne tik viskas „man, man ir man!“. Reikia draugauti, sutarti, susivienyti. Nors, aišku, kiekvienas vaikas gimsta su savu charakteriu, tad tikrai ne visi tampa atlapaširdžiais altruistais. Bet kiekvienas vaikas yra išskirtinis, unikalus, savitas. Ir tas begalinis pasitikėjimas kitais. Iš pradžių – mylimais tėveliais, vėliau – mokytojais, draugais, bendraklasiais.


Kiek visko reikia išmokti! Kai tau viso labo tik šešeri ar septyneri, - galvoje būna tik žaidimai ir išdaigos. Tas nenoras ruošti namų darbų, tas nenusėdėjimas vienoje vietoje, tas begalinis plepumas arba, atvirkščiai, - užsisklendimas savyje. Kiekvienas vaikas vis kitoks. Tad suaugusieji iš vaikučių taip pat gali daug ko pasimokyti: suprasti kai kuriuos, iš pirmo žvilgsnio, paprastus reiškinius (mat į juos suaugę linkę žiūrėti pernelyg rimtai ir sudėtingai), atjausti ir padėti visiems, kuriems reikia pagalbos (suaugę bėga per gyvenimą tarsi bandytų įveikti maratoną, ir nepastebi šalia alkstančio ar nusiminusio), galų gale – kartais žvelgti į pasaulį nors kiek pozityviau (tikrai ne viskas gyvenime yra tik juoda arba tik balta)... Ypač svarbu išmokti to kasdienio sielos džiugesio. Džiaugsmo, pamačius spalvotą drugelį ar mažulytį vabalėlį (juk tai irgi gyvybė, tai irgi Gamtos dalis!); tyro dėkingumo gavus dovanėlę; atjautos matant verkiantį kiemo žaidimų draugą, galiausiai – paprasto apkabinimo, kai šalia esantis kažko lyg nerimauja, kažko lyg nesavas... Iš tiesų, kiek daug ko galima išmokti iš vaikų. Jie taip džiūgauja ir priima kiekvieną dieną kaip didžiausią dovaną. Tai ir yra vaikystė – šviesos, tyrumo, smagumo laikas.


Autorė: Simona Bružaitė