• UNIVERS

Vakaras

Updated: Nov 24, 2019

Mergaitė stovi prie ežero kranto. Jos ilgi plaukučiai atrodo kaip suvelta užuolaida, spindinti mėnesienos šviesoje ir galinti apsaugoti nuo visų matomų ir jaučiamų pavojų. Tačiau niekas negali apsaugoti nuo galvelėje besisukančių tamsių, neramių minčių. Nors gal tos mintys ir ne jos, gal tik koks piktadarys nori, kad ji taip sunkiai galvotų?


Ežeras viliojamai švyti, jo pakraštyje atsispindi balta pilnatis, tarsi akla akis žiūri iš viršaus. Lyg kviečia pasisvečiuoti senas draugas. Mergaitė nenoriai pakelia galvą, atmerkia tamsias akis, bet jos žvilgsnį patraukia kas kita. Tai paukštelis, įstrigęs nendryne. Jis neramiai čirpia ir blaškosi, mojuodamas laisvu sparneliu – tikriausiai šaukiasi mamos, kad ši jį išgelbėtų. Tačiau paukštelio mamos nebėra, ją į savo tamsų krepšį įsidėjo medžiotojas, mergytė girdėjo jo šūvį ir matė, kaip pirma pakirstos paukštės žemėn leidžiasi kraujo čiuršklė.


Paukštelio širdis vos spėja plakti iš baimės prieš save pamačius milžiną. Jis atraizgo susipynusias nendres, prikibusias prie kojų ir sparno, bet nepaleidžia skrajūno, laiko jį savo delne, pirštu švelniai glosto galvą. Nelaimėlio juodos akys susitinka su milžino veizolais ir... jose atsispindi mėnulio pilnatis. Mergaitė glaudžia sakalėlį prie krūtinės, meldžia, kad tik šis nemirtų, kad nepaliktų jos taip greitai. Sakalo akyse mergytė matė save – našlaitę, vieną ir visų pamirštą, išsigandusią širdelę. Jos mamytė seniai buvo Rojuje, stebėjo dukrelę iš aukštai. Mergaite be proto jos trūko – ji negalėjo užmigti be švelniu balsu sekamų pasakų, negalėjo džiaugtis be mylinčios šypsenos, negalėjo mylėti be geros širdies...


Pilnaties atspindį ežere akimirkai sudrumsčia menkos bangelės. Bet greitai viskas nurimsta ir lieka kaip buvę, tik dabar ant kranto liūdi palikti batukai ir vieniša plunksna.


Autorė Paulina Dalbokaitė