• Agnė Dailidytė

Vidinės "nevykėlės" sutramdymas

Kiekvienam, kuris su manimi yra žaidęs bent vieną stalo žaidimą ar dalyvavęs konkurse, aišku, kad aš nemoku pralaimėti. O auginta buvau visiškai kitaip – būti kilnia, nuolankia bei išmintinga, mokanti įvairias nesėkmes paversti pamokomis ir pasveikinti konkurentus, pripažįstant kad jie buvo geresni. Kilniai pasveikinti varžovą aš (dažniausiai) sugebu ir, galiausiai, žinoma, nesėkmės pamokomis ir tampa. Ypač po kurio laiko, pamačius kaip pasisuko gyvenimas, kažkam prieš nosį uždarius duris. Tačiau vis tiek atrodo, jog dažnai aplinkiniams daug geriau sekasi palikti pralaimėjimų pasekmes už nugarų, o aš sau pati tampu „nevykėle“, skęstančia pasąmoningai susikurtoje agonijoje.


Prisimenu kaip liūdėjau gavusi žinią, jog manęs nepriėmė studijuoti magistro Japonijoje, viename iš Tokijo universitetų. Galiausiai, į Japoniją aš vis tiek išvažiavau. Tik ne kaip pilnų magistro studijų studentė, o dvišalių mainų programos dalyvė. Dabar, mainų programos Osakoje prisiminimams nugulus giliuose sielos užkampiuose, aš dėkoju pasauliui už šį scenarijaus pakeitimą, žmones ir draugystes, kurias ten susikūriau ir kurių nebūtų, jei išsipildęs visgi būtų pirmasis magistro scenarijus. Tačiau išmintis, ir sąmoningas situacijos pripažinimas ateina ne iš karto – pirmiausiai, vos tik pajutus pralaimėjimo kartėlį, save „mielai“ plaku įvairiomis rykštėmis ir badau kaip vudu lėlę adatomis, pavadintomis „netikėlė“ ir „per mažai protinga“.


Nuo vaikystės mano aplinkoje vyravo nuomonė, kad „aš visada gaunu ko noriu ir man visada viskas pavyksta“. Ji buvo tiek įaugusi į kraują, jog bijojau šią „sėkmę“ kaip nors nubaidyti. Visi mane laikė darbščia, stipriai besistengiančia ir siekiančia savo tikslo, tačiau pati niekada nesugebėjau šiomis etiketėmis patikėti. Juokinga, nes visada galvojau, jog man tiesiog netyčia pasiseka. „Kaip aklai vištai grūdas“ beveik tapo mano gyvenimo kredo. Niekada savo mažų ar didelių pergalių, kad ir kur jos pasiektos bebūtų, nevertindavau kaip savo gabumų ar darbo rezultato ir manydavau, kad tiesiog konkurencija buvo pakankamai silpna.


Tačiau, kad ir kokios buvo mano pasisekimų ir „laimėjimų“ priežastys, prie jų įpratus, pralaimėjimai ir įvairūs nelaimėjimai pradeda kelti alergines reakcijas. Galiausiai, pralaimėjimo kartėlio skonis tampa iš vidaus nuodijančia patirtimi ir ją įveikti galima tik pačiam kovojant su savimi. Visos saviugdos knygos sako, jog norint pradėti teigiamus pasikeitimus, pirmiausia reikia savo problemą pripažinti. Na, su savo trūkumu aš jau nuoširdžiai susipažinau, bet tolimesniame jo naikinimo kelyje dar visai nepasistūmėjau. Tačiau į šį emocinį žaidimą, bėgant laikui, įnešiau ir šiek tiek šviesesnių spalvų.


Su laiku mokausi (tų pačių saviugdos knygų, kurių seniau taip nemėgau dėka) atkreipti dėmesį į mažus laimėjimus. Apdovanoti save pasiekus malonių rezultatų ir pagirti sugebėjus žengti nors ir milimetrinį žingsnį į priekį. Žinoma, įvairių kasdienių pralaimėjimų šešėliai vis dar primena, jog šiame „gijimo“ kelyje dar liko daug neįveiktų kliūčių. Tačiau karantinas – puikus metas ugdyti savo išmintingumą, atkreipiant dėmesį į savo ydas, nuoširdžiai bandyti jų atsikratyti ir, bent šiek tiek ir bent trumpam, sutramdyti tą logika nepagrįstą vidinę „nevykėlę“.