• Tautvydas Gaižauskas

Visko reikia sulaukti

Laukti sunku. Laukti nepatogu. Ir, žinoma, laukti yra labai labai nuobodu.


Tačiau laukti yra naudinga.


Norite tikėkite, norite — ne, bet gamtoje viskas vyksta tam tikra tvarka. Visatoje egzistuoja mechanizmai, kurie reguliuoja visa ko veikimą. Būtent todėl rutulys yra idealiausia figūra — atstumas nuo jo centro iki paviršiaus visada yra toks pat, nes tokia figūra išnaudoja mažiausiai energijos. Žmonės irgi nori išnaudoti kuo mažiau energijos, nes yra paprasčiausiai taip sukurti. Juk visada greičiau bus kirsti kampą, nors tai reikštų ir tepenimą per žolę — taip greičiau. Visada patogiau pasiskolinti kitų idėjas — taip greičiau. Ir tikrai paprasčiau pyragą kepti pašauti į 400º orkaitę 10 minučių, negu laukti, kol jis mėgausis SPA procedūromis visą valandą niekinguose 180º. Nors ne… šitas variantas nelabai veikia… Kaip ir visi darbai, kuriuos atliekame skubėdami, turi trūkumų, didesnių ar mažesnių.


Turbūt visi, būdami vaikai, svajojome greičiau užaugti arba bent jau greičiau pradėti daryti dalykus, kuriuos daro suaugusieji. Ir niekada nesutikome su jų nuomone, kad reikėtų „dar pasidžiaugti vaikyste“ — kas per nesąmonė?! Tiesa ta, kad visos suaugusiųjų privilegijos turi ir savo kainą, kurią dabar tenka mokėti kiekvieną dieną.


Kai esi vaikas, neišvengiamai vieną dieną supranti, kad suaugai, tačiau kai pagaliau suaugi, vaiku niekada nebebūsi.


Laukimas praktiškai visada yra apdovanojamas geromis emocijomis. Kai pagaliau sulauki siuntinio iš „AliExpress“, kurį, jau galvojai, prarijo siuntinių monstras (Lochneso pabaisos giminaitis, evoliucijos eigoje atradęs nišą siuntų pervežimo sektoriuje), apima didelis netikėtas džiaugsmas. Ir kam rūpi, kad ten tik kvapiosios žvakės, kurių kvapas, pasirodo, yra ne geresnis nei sklindantis iš šuns nasrų,— pagaliau sulaukei siuntinio!


Kai kas iš jūsų turbūt yra patyręs, ką reiškia laukti ir pagaliau sulaukti laiško: galbūt tai buvo susirašinėjimo draugas, giminaitis ar net universiteto atstovas, kviečiantis atvykti studijuoti. Visi šie laiškai turi daug didesnį emocinį krūvį, nei paprasta žinutė feisbuke; greičiausiai dėl to, kad jų teko palaukti, reikėjo šiek tiek pastresuoti („ar tik tas laiškas nepradingo..?“, „nagi, kodėl taip ilgai trunka atrašyti?“, „greičiausiai nepriėmė…“) ir dėl to, kad sulaukti atsakymo mums buvo svarbu.

Bet svarbiausia — kai pagaliau to atsakymo sulauki, emocija, patirtis būna žymiai stipresnė.

Būtent dėl to svarbu palaukti ir šiek tiek svarbesnėse gyvenimo akimirkose, tarkime, santykiuose arba verslo kūrime. Jei nesulauksime savo genealios idėjos, savo akimirkos sužibėti, greičiausiai viskas, ką darysime dėl to dirbtinio verslo bus… netikra. Suvaidinta. O kad nebūtų suvaidinti ir asmeniniai santykiai, tam tikrų momentų taip pat reikia sulaukti.


Dabar skubame ir ilsėtis, nors, atrodo, visada to poilsio laukiame. Čia pastebime būtent persidirbimo problemą, tačiau galų gale vistiek grįžtame į tašką, kai vėl reikia rinktis — greitai ar kokybiškai ir supratimas, kad vienintelis matas, turintis realios įtakos įvaizdžiui, našumui, reputacijai ar dar kam nors, kuo norisi pasigirti, yra ilgėliau laukta kokybė: darbo, draugų, gyvenimo, transporto, maisto, filmų, knygų… poilsio.


Tik tada suprantame, kad skubėdami ilgainiui prarandame daugiau, negu gauname.


Vis intensyvėjantys turinio transliavimo karai (streaming wars) vis artina mus prie tos malonios, saldžios galimybės viską gauti čia ir dabar. Gavę visą serialo sezoną tą pačią dieną, jį ir peržiūrime... beveik per vieną dieną, užuot nekantriai, užsispyrusiai, džiaugsmingai laukę kitos serijos, išleisiamos tik kitą savaitę. Turinys, kurio reikia palaukti, rodos, tampa nebevertu mūsų dėmesio. Lyg šią minutę daugiau nebeturėtume, ką naudingesnio nuveikti.


Nors nenoro laukti priežasčių yra daug ir visos jos prieklauso nuo kiekvieno, svarbu prisiminti, kad iš tiesų niekas mūsų neskubina — skubame tik mes patys. Tačiau skubėjimo/nelaukimo „gydymas“ yra gana universalus — tiesiog laukti. Suprasti, kad gyvenimas nebus mažiau vertingas, jei nespėsime išbandyti visko šiame pasaulyje.


Ir tik tada, kai atsiveria durys, kurios nebesitikėjome, kad atsivers, ir pažvelgę atgal suprantame, kad pagaliau ši galimybė visatos mechanizmų mums suteikta tik todėl, kad anksčiau nebūtume sugebėję suvaldyti įgytų galių. Ir kartais, kai jau esame pradėję gyventi taip, kaip mums skirta, net nebepastebime, kad jau senai buvome peržengę tų lauktųjų durų slenkstį.


Ir tik kai suaugi supranti, kad būti vaiku buvo ne mažiau šaunu, negu būti suaugusiu.