UNIVERS Dabar

Kovo 8,
sekmadienis

ŠI
MOTERIS

Kariavo nuolatos be ginklų

Ši moteris tapo įspūdinga tuomet, kai pagaliau nusprendė už save. Kai atsikėlusi į veidrodį ilgai žiūrėjo, o tada savo degančiose akyse galią pasėjo. Ji buvo stipri tuomet, kai „panešė“ visa tai, kas iš jos buvo tikėtasi, bet tuomet padarė dar ir tai, kuo jos širdis jau ilgai kalbėjo. Ji augti norėjo, augindama vaikus ir gėles, ji vis augti pati norėjo. Viena ranka stogą laikyti sugebėjo, kita – vaikams sriubą išvirti suspėjo. Nepriklausoma ji tapo tuomet, kada pati savo gebėjimais įtikėjo. Kai net likusi viena ji žinojo, jog vertė jos nėra priklausoma nuo kitų, ji pilna – nesvarbu, ką jie kalbėjo.

Bet tiesa tokia, jog ši moteris nevisuomet savo teisėmis tikėjo. Kariavo ji nuolatos be ginklų, kol jie tik jos silpnybę apkalbėjo. Ir leido žengti tik tiek, kiek jai moteriškumo sijonas leisti galėjo. Mažesniais ar didesniais siekiais jei ne sau, tai bent kitai kartai ji priminė apie moters laisves ir įveikiamas baimes. Stiprybę ir lygias teises.

Ši moteris čia, šiandien. 

Atsikėlusi anksti ir skubanti į darbą ar viena akimi mieganti tik tol, kol jos mažametis šalimais snaudžia. Gaminanti pietus vienam ar dviems, perkanti gėles sau ar šypsodamasi laukianti, kol jos kava lovą pasieks. Dažanti akis ar kerpanti plaukus taip trumpai, kad kasų nieks supinti nemokės. Jaučiasi sava su plačiomis kelnėmis ar lengva suknele, draugiškai žvelgdama į veidrodį ar dar bandanti savo pačios žvilgsnį suprast. Vadovaujanti kompanijai ar sėjanti darže, besilaukianti vaiko ar dar tik laukianti savęs. Pikta, ryžtinga, šmaikšti ir miela, kalbanti atsargiai ar taip, kaip yra. Prašanti daugiau ar susikurianti tai, kas, žino, priklauso jai. Užtrukusi ir visgi spėjanti, ir visgi čia, ir visgi sau.

Ši moteris. Ta, kurią prisimename ir kuri šiandien yra. Ilgai ėjusi link čia, o gal vis dar keliaujanti, gal tu, gal aš? Gal kiekviena mūsų, bent kartą patikėjusi, jog yra stipri ir verta. Kiekviena moteris, kiekviena mama, kiekviena dukra.